Egipte Jokūbo šeimą imta vadinti izraelitais. Jokūbui ir Juozapui mirus, į sostą sėdo naujas faraonas. Matydamas, kad izraelitai tampa galingesni už egiptiečius, jis išsigando. Todėl padarė izraelitus vergais: jie turėjo gaminti plytas ir labai sunkiai dirbti laukuose. Bet kuo labiau egiptiečiai izraelitus spaudė prie darbo, tuo labiau izraelitų gausėjo. Faraonui tai nepatiko ir jis įsakė išžudyti visus izraelitų naujagimius berniukus. Įsivaizduok, kaip izraelitams buvo baisu.

Vienai izraelitei, vardu Jochebeda, gimė gražus berniukas. Kad sūnelį apsaugotų, moteris įdėjo jį į pintinę ir paslėpė tarp nendrių Nilo upėje. Berniuko sesė Mirjama stovėjo netoliese ir žiūrėjo, kas bus toliau.

Pintinę pastebėjo faraono dukra, atėjusi prie upės nusimaudyti. Viduje ji pamatė verkiantį kūdikį ir jai pagailo jo. Tada priėjusi Mirjama pasiūlė: „Gal man surasti moterį,  kuri galėtų jį žindyti?“ Faraono dukra sutiko, ir Mirjama atvedė savo mamą Jochebedą. Faraono dukra Jochebedos paprašė: „Paimk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu.“

Kai berniukas paaugo, Jochebeda atvedė jį faraono dukrai. Ši pavadino vaikelį Moze ir augino kaip savo pačios sūnų. Jis tapo princu ir galėjo turėti viską, ko tik širdis geidžia. Bet Mozė niekada nepamiršo apie Jehovą. Jis žinojo, kad yra ne egiptietis, o izraelitas, ir pasirinko tarnauti Jehovai.

Būdamas 40 metų Mozė nusprendė padėti savo tautiečiams. Vieną dieną, pamatęs, kaip egiptietis muša izraelitą, Mozė smogė egiptiečiui ir šis mirė. Tada jo kūną paslėpė smėlyje. Kai faraonas apie tai sužinojo, norėjo Mozę nužudyti. Todėl Mozė pabėgo į kitą kraštą, į Midjaną. Jehova ten juo rūpinosi.