Izraelitai vergavo, buvo verčiami labai sunkiai dirbti. Taigi Jehova siuntė Mozę su Aaronu pasakyti faraonui: „Išleisk mano tautą, kad ji galėtų pagarbinti mane dykumoje.“ Išdidusis faraonas atsakė: „Man nerūpi, ką Jehova sako. Izraelitų niekur neišleisiu.“ Faraonas privertė izraelitus dirbti dar sunkiau. Ar žinai, kaip Jehova reagavo į tokį faraono elgesį? Jis siuntė Egiptui dešimt bausmių. Jehova Mozei sakė: „Faraonas nenori man paklusti. Rytoj ryte jis bus prie Nilo upės. Nueik pas jį ir pasakyk: už tai, kad neišleido mano tautos, upės vanduo pavirs krauju.“ Mozė pakluso Jehovai ir nuėjo pas faraoną. Aaronas sudavė lazda į upę, ir faraonui matant vanduo pavirto krauju. Upė pradėjo dvokti, žuvys išgaišo, žmonės nebegalėjo gerti upės vandens. Bet faraonas vis tiek izraelitų neišleido.

 Po septynių dienų Jehova vėl pasiuntė Mozę pas faraoną ir liepė jam pasakyti: „Jei neišleisi mano tautos, Egiptą užplūs varlės.“ Aaronas pakėlė savo lazdą, ir tikrai – varlės užtvindė visą kraštą. Jos knibždėjo visur: namuose, lovose, net dubenyse! Todėl faraonas prašė Mozės: „Maldauk Jehovą, kad išvaduotų mus nuo varlių. Pažadu, tada izraelitus išleisiu.“ Jehova maldą išklausė – visos varlės išdvėsė. Egiptiečiai privertė jų krūvų krūvas. Visur pasklido baisi smarvė. Bet faraonas persigalvojo – izraelitų neišleido.

Tada Jehova tarė Mozei: „Tegu Aaronas suduoda lazda į žemę, ir dulkės pavirs mašalais.“ Ir staiga kraštą apniko mašalai – įkyrios, kandžios muselės. Kai kurie egiptiečiai sakė faraonui: „Ši bausmė nuo Dievo.“ Bet faraonas laikėsi savo ir izraelitų neišleido.