Kai Mozė buvo ant Sinajaus kalno, Jehova jam liepė pastatyti ypatingą palapinę – padangtę. Joje izraelitai turės garbinti Jehovą. Keliaudami padangtę jie galės gabenti su savimi.

Jehova sakė: „Tegu žmonės padangtės statybai atneša, ką gali.“ Izraelitai atnešė aukso, sidabro, vario, brangiųjų akmenų ir papuošalų. Taip pat žmonės davė vilnos, lininių siūlų, gyvūnų odos ir daug kitokių daiktų. Visi buvo tokie dosnūs, kad Mozė turėjo jiems pasakyti: „Daugiau nebeneškite, visko turime pakankamai.“

Prie padangtės statybos prisidėjo daug įgudusių vyrų ir moterų. Jehova jiems suteikė išminties gerai atlikti visus darbus. Vieni verpė, audė ar siuvinėjo, kiti dirbo su brangakmeniais, auksu ir medžiu.

Izraelitai pastatė padangtę tokią, kokią Jehova buvo nurodęs. Jie pakabino puošnią uždangą, kuri skyrė padangtę į dvi dalis – Šventąją ir Šventų švenčiausiąją. Šventų švenčiausiojoje stovėjo iš akacijos medžio ir aukso pagaminta sandoros skrynia. O Šventojoje buvo auksinis žibintuvas, stalas ir aukuras smilkalams deginti. Padangtės kieme buvo pastatyta vario praustuvė ir didelis aukuras. Sandoros skrynia izraelitams turėjo priminti apie jų pažadą paklusti Jehovai. Beje, ar žinai, kas yra sandora? Tai ypatingas pažadas.

 Aaroną ir jo sūnus Jehova paskyrė tarnauti padangtėje kunigais. Jų pareiga buvo rūpintis pačia padangte ir aukoti Jehovai aukas. Tik Aaronui – vyriausiajam kunigui – buvo leidžiama įeiti į Šventų švenčiausiąją. Tai jis darė kartą per metus, kai aukodavo auką už savo paties, savo šeimos ir už visos Izraelio tautos nuodėmes.

Izraelitai padangtę pabaigė statyti praėjus metams po išėjimo iš Egipto. Dabar jie turėjo tinkamą vietą garbinti Jehovą.

Virš padangtės nusileido debesis – tai buvo ženklas, kad Jehova padangte yra patenkintas. Kol debesis nepakildavo, tauta niekur neidavo. Bet debesiui pakilus, žmonės leisdavosi į kelią. Jie išardydavo padangtę ir sekdavo debesiui iš paskos.