Palikę Sinajaus kalną užnugary, izraelitai keliavo per Parano dykumą ir atėjo į vietovę, vadinamą Kadešu. Ten Jehova Mozei sakė: „Siųsk dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės, kad išžvalgytų Kanaaną – kraštą, kurį atiduosiu izraelitams.“ Taigi Mozė išsiuntė dvylika žvalgų tardamas jiems: „Nueikite į Kanaaną ir sužinokite, ar žemė ten derlinga. Pažiūrėkite, kokie žmonės ten gyvena – silpni ar stiprūs, ir kur jie gyvena – palapinėse ar miestuose.“ Tarp tų dvylikos žvalgų buvo Jozuė ir Kalebas.

Žvalgai grįžo po 40 dienų ir parnešė figų, granatų bei vynuogių. Jie pasakojo: „Tas kraštas geras, bet žmonės ten stiprūs ir jų miestai apsupti aukštomis sienomis.“ Kalebas visus drąsino: „Mes galime juos nugalėti. Keliaukime ten nedelsdami!“ Ar žinai, kodėl Kalebas taip drąsiai kalbėjo? Nes jiedu su Jozue pasitikėjo Jehova. Bet kiti dešimt žvalgų sakė: „Ne! Žmonės ten didžiuliai, tikri milžinai! Prieš juos mes atrodėme tarsi žiogai.“

Izraelitai išsigando. Jie ėmė aimanuoti ir sakė vienas kitam: „Pasiskirkime kitą vadą ir grįžkime į Egiptą. Kodėl turėtume  eiti į tą kraštą ir žūti?“ Jozuė su Kalebu visiems kalbėjo: „Nemaištaukite prieš Jehovą ir nebijokite. Jehova mus apsaugos.“ Bet izraelitai jų neklausė. Net norėjo juos užmušti!

Ką, visa tai matydamas, darė Jehova? Jis tarė Mozei: „Aš tiek daug gero dėl jų padariau, bet jie vis tiek nenori man paklusti. Už tai jie klajos dykumoje 40 metų ir joje mirs. Tik jų vaikai ir Jozuė su Kalebu įeis į kraštą, kurį pažadėjau jums duoti.“