Ilgus metus vedęs Izraelio tautą, Mozė sulaukė garbingo amžiaus ir dabar buvo arti mirties. Jehova jam tarė: „Leisiu tau pamatyti Pažadėtąją žemę, bet ne tu į ją įvesi izraelitus.“ Tada Mozė paprašė Jehovos išrinkti naują vadą, kuris pasirūpintų tauta. Jehova pasakė: „Nueik pas Jozuę ir pasakyk, kad aš išsirinkau jį.“

Visos tautos akivaizdoje Mozė pasakė, kad netrukus jis mirs ir kad Jehova išsirinko kitą vyrą, kuris įves žmones į Pažadėtąją žemę. Tada naująjį vadą Jozuę Mozė padrąsino: „Nebijok, Jehova tikrai tau padės.“ Neilgai trukus Mozė užkopė ant Nebojo kalno. Nuo ten Jehova jam parodė kraštą, kurį buvo pažadėjęs atiduoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Mozė mirė sulaukęs 120 metų.

Jehova Jozuei liepė: „Pereik Jordano upę ir keliauk į Kanaaną. Aš padėsiu tau, kaip padėjau Mozei. Skaityk mano Įstatymą kiekvieną dieną. Nebijok, būk drąsus. Eik ir daryk visa, ką tau įsakiau.“

 Jozuė pasiuntė du vyrus išžvalgyti Jericho miesto. Kaip jiems ten sekėsi, sužinosime skaitydami kitą skyrių. Sugrįžę anie žvalgai pranešė, kad dabar yra tinkamas metas keliauti į Kanaaną. Rytojaus dieną Jozuė tautai įsakė ruoštis kelionei. Tada link Jordano upės pasiuntė kunigus, kad jie eitų priekyje ir neštų sandoros skrynią. Upė buvo srauni ir patvinusi. Bet vos kunigai įbrido į vandenį, upė nustojo tekėti ir vanduo nuseko! Kunigai nuėjo iki upės vidurio ir stovėjo ten, kol visa Izraelio tauta perėjo į kitą pusę. Šis stebuklas izraelitams tikriausiai priminė, ką nuostabaus Jehova buvo padaręs prie Raudonosios jūros.

Ir štai, praėjus daugeliui metų, izraelitai pasiekė Pažadėtąją žemę. Jie galėjo statyti namus ir miestus, galėjo dirbti laukus, veisti vynuogynus ir vaismedžių sodus. Tai buvo kraštas, tekantis pienu ir medumi.