Žinia apie Jerichą pasklido tarp kitų Kanaano tautų. Jų karaliai nusprendė susivienyti ir kovoti prieš izraelitus. Bet Gibeono miesto gyventojai nutarė elgtis kitaip. Keletas gibeoniečių apsirengė nudriskusiais drabužiais, atėjo pas Jozuę ir sakė jam: „Mes atkeliavome iš labai toli. Girdėjome apie Jehovą ir žinome, ką jis dėl jūsų padarė Egiptui ir Moabui. Pažadėkite, kad su mumis nekovosite, ir mes būsime jūsų tarnai.“

Jozuė jais patikėjo ir pažadėjo jų miesto neužpulti. Po trijų dienų jis sužinojo, kad iš tikrųjų gibeoniečiai gyvena ne kur nors toli, bet čia, Kanaane. Jozuė jų paklausė: „Kodėl mums pamelavote?“ Šie atsakė: „Mes buvome išsigandę. Žinojome, kad jūsų Dievas Jehova kovoja jūsų pusėje. Labai prašome, pasigailėkite mūsų.“ Jozuė laikėsi duoto žodžio – paliko juos gyvus.

 Netrukus penki Kanaano karaliai su savo kariuomenėmis susibūrė mūšiui prieš gibeoniečius. Apie tai sužinojęs, Jozuė išsiruošė gibeoniečiams padėti. Su savo kariais jis žygiavo per visą naktį. Mūšis prasidėjo anksti ryte. Kanaaniečiai ėmė sprukti į visas puses. Kur tik jie bėgo, Jehova siuntė ant jų smarkią krušą. Tada Jozuė paprašė Jehovos padaryti kai ką neįprasto – kad saulė sustotų vietoje. Bet tokio stebuklo niekas nebuvo regėjęs. Tad kodėl Jozuė to prašė? Jis pasitikėjo Jehova. Ir tikrai – saulė nusileido tik tada, kai izraelitai visiškai nugalėjo Kanaano karalius ir jų kariuomenes.