Izraelitai vėl paliko Jehovą ir ėmė garbinti netikrus dievus. Bet kai juos užpuolė amonitai, tie netikri dievai izraelitų neišgelbėjo. Tauta daugybę metų labai kentėjo. Galiausiai Jehovai jie sakė: „Nusidėjome tau. Gelbėk mus iš priešų rankos.“ Izraelitai sunaikino stabus ir vėl pradėjo garbinti Jehovą. Matydamas jų kančias, Dievas nusprendė jiems padėti.

Vadovauti mūšiui su amonitais buvo išrinktas karys, vardu Iftachas. Jehovai jis davė tokį įžadą: „Jei padėsi mums nugalėti, pažadu: atiduosiu tau tą, kas pirmas pasitiks mane grįžtantį namo.“ Jehova išklausė Iftacho maldą ir suteikė jam pergalę.

 Kai Iftachas grįžo namo, pirmas žmogus, išėjęs jo pasitikti, buvo jo vienturtė dukra. Ji atbėgo šokdama ir mušdama būgnelį. Ką Iftachas dabar darys? Ar vykdys savo įžadą? Jis tarė: „Ak, mano dukra! Širdis man plyšta iš skausmo. Daviau įžadą Jehovai ir dabar turiu atiduoti tave tarnauti į padangtę Šilojyje.“ Dukra jam atsakė: „Tėve, jei davei pažadą Jehovai, turi jį tesėti. Prašau tik vieno dalyko: leisk man du mėnesius pabūti kalnuose su draugėmis. Paskui eisiu į Šiloją.“ Iftacho dukra ištikimai tarnavo Jehovai padangtėje visą savo gyvenimą. O jos draugės kasmet ateidavo į Šiloją jos aplankyti.