Kai Dovydas nukovė Galijotą, karalius Saulius paskyrė jį savo kariuomenės vadu. Dovydas laimėjo daug mūšių ir tapo labai įžymus. Kaskart jam grįžus namo po mūšio, moterys išėjusios šokdavo ir dainuodavo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“ Saulius ėmė Dovydui labai pavydėti ir netgi troško jo mirties.

Dovydas gražiai grojo lyra. Vieną dieną, kai jis skambino lyra Sauliui, šis sviedė į jį savo ietį. Dovydas pačiu laiku pasitraukė ir ietis įsmigo į sieną. Vėliau Saulius dar ne sykį bandė Dovydą nužudyti. Galiausiai šis pabėgo į dykumą ir ten slapstėsi.

Saulius sutelkė 3000 karių ir išėjo Dovydo ieškoti. Atsitiko taip, kad Saulius įėjo į olą, kur slėpėsi Dovydas  su savo vyrais. Šie Dovydui sakė: „Štai tau proga nužudyti Saulių.“ Dovydas prislinko prie Sauliaus ir atpjovė jo apdaro kraštą. Saulius to nė nepajuto. Bet paskui Dovydas gailėjosi, kad taip nepagarbiai pasielgė su Jehovos pateptu karaliumi. Taigi savo vyrams jis neleido užpulti Sauliaus. Išėjęs iš olos Dovydas šūktelėjo Sauliui, kad turėjo progą jį nužudyti, bet to nepadarė. Ar tada Saulius nustojo persekioti Dovydą?

Ne, Saulius ir toliau Dovydą persekiojo. Vieną naktį Dovydas ir jo sūnėnas Abišajas įsėlino į Sauliaus karių stovyklą. Visi, netgi Sauliaus sargybinis Abneras, kietai miegojo. Abišajas pasakė: „Dabar gera proga. Leisk man jį nužudyti.“ Dovydas atsakė: „Jehova Sauliui atmokės. Tik paimkime jo ietį, jo vandens ąsotį ir eikime iš čia.“

Dovydas užkopė ant netoliese esančios kalvos priešais Sauliaus stovyklą ir sušuko: „Abnerai, kodėl nesaugai savo karaliaus? Kur Sauliaus ąsotis ir ietis?“ Atpažinęs Dovydo balsą, Saulius pasakė: „Galėjai mane nužudyti, bet to nepadarei. Žinau, kad tu būsi kitas Izraelio karalius.“ Paskui Saulius sugrįžo į savo rūmus. Ar tarp Sauliaus namiškių buvo tokių, kurie Dovydą mylėjo?