Kai Saliamonas tapo Izraelio karaliumi, Jehova jo paklausė: „Ko norėtum, kad tau duočiau?“ Saliamonas atsakė: „Esu jaunas ir nepatyręs. Prašau, suteik man išminties, kad gebėčiau valdyti tavo tautą.“ Jehova tarė: „Kadangi prašei išminties, būsi išmintingiausias žmogus žemėje. Suteiksiu tau ir daug turto. Be to, jei man paklusi, nugyvensi ilgą gyvenimą.“

Saliamonas ėmėsi statyti šventyklą. Jis naudojo geriausios kokybės auksą, sidabrą, medieną ir akmenis. Statyboje darbavosi tūkstančiai įgudusių vyrų ir moterų. Po septynerių metų šventykla buvo baigta. Ir štai atėjo diena, kai ją reikėjo paskirti Jehovai. Ant aukuro buvo suruoštos aukos. Saliamonas atsiklaupė priešais aukurą ir meldėsi: „O Jehova, ši šventykla negali tavęs sutalpinti ir grožiu neprilygsta tavo buveinei. Bet prašome, būk mums maloningas, kai šioje vietoje tave garbinsime, ir išklausyk mūsų maldas.“ Ar Jehova buvo patenkintas šventykla ir išklausė Saliamono maldą? Vos Saliamonas baigė melstis, iš dangaus krito ugnis ir sudegino ant aukuro sudėtas aukas. Tai buvo ženklas, kad Jehovai šventykla patinka. Izraelitai, tai matydami, labai džiaugėsi.

Karalius Saliamonas savo išmintimi garsėjo ne tik Izraelyje, bet ir tolimuose kraštuose. Žmonės ateidavo pas jį prašyti patarimo. Sykį, norėdama sunkiais klausimais jį išmėginti, pas Saliamoną atkeliavo Šebos karalienė. Išgirdusi jo atsakymus, karalienė tarė: „Netikėjau tuo, ką žmonės apie tave pasakoja. Bet dabar matau, kad tu daug išmintingesnis, nei jie kalba. Tavo Dievas Jehova didžiai tave laimina.“ Žmonės Izraelyje gyveno gerai, buvo laimingi. Bet po kurio laiko viskas ėmė keistis.