Sausros metu Jehova sakė Elijui: „Eik į Sareptą. Viena našlė ten maitins tave.“ Atėjęs prie miesto vartų Elijas pamatė neturtingą našlę, renkančią malkas. Jis paprašė ją, kad atneštų atsigerti vandens. Jai einant atnešti, Elijas šūktelėjo iš paskos: „Prašau, atnešk ir kąsnį duonos.“ Našlė jam atsakė: „Aš neturiu duonos. Turiu tik truputį miltų ir aliejaus paruošti maisto sau ir sūnui.“ Pranašas tarė: „Jehova pažadėjo, kad jei iškepsi man duonos, miltai ir aliejus tavo namuose neišseks, iki vėl pradės lyti.“

Našlė parėjo į namus ir iškepė duonos Jehovos pranašui. Jehova savo pažadą ištesėjo – sausros metu našlė su sūnumi visada turėjo ko valgyti, nes miltai puode ir aliejus ąsotyje neišseko.

Po kurio laiko nutiko baisus dalykas. Našlės berniukas stipriai susirgo ir numirė. Moteris prašė Eliją padėti. Elijas  paėmė berniuką iš motinos rankų ir nusinešė į viršutinio aukšto kambarį. Paguldęs jį ant lovos meldėsi: „Jehova, prašau, sugrąžink šiam vaikui gyvybę.“ Ar žinai, kuo šis Elijo prašymas buvo ypatingas? Kiek žinoma, iki tol iš mirties Jehova nebuvo prikėlęs nė vieno žmogaus. Be to, našlė su sūnumi netgi nebuvo izraelitai.

Berniukas atgijo ir ėmė kvėpuoti! „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!“ – pasakė Elijas našlei. Su džiaugsmo ašaromis akyse ji sakė pranašui: „Tikrai žinau, kad su tavimi yra Dievas, nes kalbi tik tai, ką tau liepia Jehova.“