Sirijos krašte, toli nuo savo namų ir šeimos, gyveno maža izraelitė. Sirijos kariuomenė paėmė ją į nelaisvę, ir dabar ji tarnavo karvedžio Naamano žmonai. Nors visi to krašto gyventojai garbino stabus, mergaitė garbino Jehovą.

Naamanas sirgo baisia odos liga ir jį nuolat kankino skausmas. Mažoji izraelitė labai norėjo karvedžiui padėti. Todėl jo žmonai pasakė: „Žinau, kas gali šeimininką pagydyti. Izraelyje gyvena Jehovos pranašas Eliziejus. Jis gali padėti.“

Naamano žmona persakė savo vyrui mergaitės žodžius. Jis buvo pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik pasveiktų, todėl iškeliavo į Izraelį pas Eliziejų. Naamanas tikėjosi, kad pranašas garbingai jį sutiks. Bet pranašas Eliziejus net  neatėjo su juo pasisveikinti, tik pasiuntė pas Naamaną savo tarną su tokia žinia: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus. Tada pasveiksi.“

Naamanas, tai išgirdęs, nusivylė: „Aš maniau, kad tas pranašas šauksis savo Dievo, pamojuos ranka virš manęs ir išgydys. O jis man liepia išsimaudyti kažkokioje Izraelio upėje. Sirijos upės daug geresnės. Kodėl negaliu išsimaudyti kurioje nors iš jų?“ Taigi Naamanas supyko ant pranašo ir iškeliavo.

Naamano tarnai jam patarė: „Argi nesakei, kad padarysi bet ką, kad tik išgytum? Juk pranašas tau liepia padaryti tokį paprastą dalyką – nusimaudyti. Kodėl nepamėginus?“ Naamanas savo tarnų paklausė – nuėjo prie Jordano upės ir paniro į vandenį septynis kartus. Išnėręs septintą kartą Naamanas buvo visiškai sveikas. Apimtas dėkingumo jis grįžo pas Eliziejų ir pasakė jam: „Dabar aš žinau, kad Jehova yra tikrasis Dievas.“ Ar gali įsivaizduoti, kaip jautėsi ta maža izraelitė, kai Naamanas parkeliavo namo išgijęs nuo savo ligos?