Jezabelė turėjo dukrą, vardu Atalija. Ji buvo tokia pat nedora kaip motina. Atalija buvo ištekėjusi už Judo karaliaus. Šiam mirus, sostą perėmė Atalijos sūnus. Kai ir sūnus mirė, ji pasiskelbė Judo valdove. Pradėjusi karaliauti, Atalija užsimojo išnaikinti visą karališkąją šeimą, kad niekas neužimtų jos vietos soste. Ji žudė net savo anūkus! Visi žmonės jos bijojo.

Vyriausiasis kunigas Jehojada ir jo žmona Jehošeba matė, kad Atalija elgiasi labai blogai. Rizikuodami savo gyvybe, jie paslėpė vieną Atalijos anūką, vardu Jehoašas, ir augino jį šventykloje.

Kai Jehoašui buvo septyneri, Jehojada sušaukė visus tautos kariuomenės pareigūnus bei levitus ir pasakė: „Saugokite šventyklos duris ir niekam neleiskite įeiti.“ Tada Jehojada paskelbė Jehoašą Judo karaliumi ir uždėjo jam karūną. Judo žmonės šaukė: „Tegyvuoja karalius!“

Karalienė Atalija, išgirdusi minios šūksnius, nuskubėjo į šventyklą. Čia ji pamatė naująjį karalių ir sušuko: „Išdavystė! Išdavystė!“ Kariuomenės pareigūnai nedorąją karalienę sugriebė, išvedė iš šventyklos ir nužudė. Bet Atalija buvo padariusi labai blogą įtaką visai tautai. Ko tad reikėjo imtis?

Kunigas Jehojada sudarė sandorą tarp Jehovos ir tautos – žmonės pasižadėjo garbinti tik Jehovą. Tada Jehojada įsakė nugriauti Baalo šventyklą ir sutrupinti stabus. Jis taip pat paskyrė kunigus ir levitus tarnauti šventykloje, kad žmonės joje vėl galėtų garbinti Dievą. Prie įėjimo į šventyklą jis pastatė  sargybinius, kurie į vidų neįleido susiteršusių žmonių. Jehojada drauge su kariuomenės pareigūnais nuvedė Jehoašą į rūmus ir pasodino į karaliaus sostą. Visi Judo žmonės labai džiūgavo. Pagaliau neliko nedorosios karalienės Atalijos, kraštas buvo išvalytas nuo Baalo garbinimo ir žmonės galėjo laisvai tarnauti Jehovai. Kaip puiku, kad kunigas Jehojada nepritrūko drąsos ir padėjo savo tautiečiams!