Asirijoje, Ninevės mieste, gyveno labai nedori žmonės. Jehova paliepė savo pranašui Jonai eiti į Ninevę ir skelbti jos gyventojams, kad jie turi pasikeisti. Bet Jona pabėgo į visai priešingą pusę, tolyn nuo Ninevės. Jis susirado laivą, keliaujantį į Taršišą, ir išplaukė.

Jūroje laivą užklupo smarki audra. Persigandę jūreiviai meldėsi savo dievams ir klausė: „Kas kaltas dėl šitos nelaimės?“ Galiausiai Jona prisipažino: „Aš dėl viso to kaltas. Jehova davė man užduotį, bet aš pabėgau. Meskite mane į jūrą, ir audra nurims.“ Iš pradžių jūreiviai nesutiko mesti Jonos iš laivo. Tačiau šis atkakliai vyrus ragino, kol galiausiai įtikino. Jūreiviai išmetė Joną į jūrą, ir audra nurimo.

Jona manė, kad jūroje nuskęs. Grimzdamas vis gilyn, jis meldėsi Jehovai. Tada Jehova siuntė milžinišką žuvį. Ji prarijo Joną, bet Jona liko gyvas! Būdamas žuvies pilve jis meldėsi: „Jehova, pažadu, kad visada būsiu tau klusnus.“ Jehova saugojo Joną žuvies pilve tris dienas. Paskui žuvis išspjovė pranašą į sausumą.

Taigi Jehova Joną išgelbėjo. Bet ar tai reiškė, kad jam jau nebereikės eiti į Ninevę? Ne. Jehova vėl kreipėsi į Joną ir liepė  ten keliauti. Šįkart Jona pakluso. Pasiekęs nedorąjį miestą, jo gyventojams skelbė: „Po 40 dienų Ninevė bus sunaikinta.“ Įvyko kai kas neįtikėtino – nineviečiai į perspėjimą įsiklausė ir nustojo blogai elgtis. Ninevės karalius visiems žmonėms įsakė: „Šaukitės Dievo ir atgailaukite. Galbūt Dievas mūsų pasigailės.“ Pamatęs, kad žmonės atgailauja, Jehova nusprendė Ninevės nesunaikinti.

Jona supyko, kad miestas nepražuvo. Tik pagalvok: Jehova buvo Jonai kantrus ir atlaidus, o šis nineviečiams neparodė jokio gailestingumo! Jona išėjo iš miesto ir visas paniuręs sėdėjo ilgmoliūgio lapų pavėsyje. Bet augalas nudžiūvo, ir Jona dėl to ėmė širsti. Jehova jam tarė: „Šis augalas tau rūpi labiau nei nineviečiai. Jie nežuvo, nes aš jų pasigailėjau.“ Ką iš šių Jehovos žodžių suprantame? Ninevės gyventojai buvo daug vertingesni už bet kokį augalą.