Jehova paskyrė Jeremiją pranašu ir liepė skelbti žinią Judo tautai bei raginti žmones nustoti blogai elgtis. Jeremijas Jehovai sakė: „Esu tik vaikas. Nemoku viešai kalbėti.“ Bet Jehova jį patikino: „Nebijok. Aš tau pasakysiu, ką turi kalbėti. Aš tau padėsiu.“

Jehova paliepė Jeremijui sukviesti tautos seniūnus, jiems matant sudaužyti molinį ąsotį ir pasakyti: „Šitaip bus sudaužyta Jeruzalė!“ Kai Jeremijas visa tai padarė, seniūnai įniršo. Kunigas Pašhūras pranašą sumušė ir įrakino į šiekštą. Taip surakintas Jeremijas visai negalėjo judėti. Jį paleido tik kitos dienos rytą. Tada pranašas sakė: „Nebeištversiu. Daugiau nebeskelbsiu!“ Ar Jeremijas tikrai nustojo skelbti? Ne. Daugiau pasvarstęs apie jam suteiktą užduotį, Jeremijas tarė: „Jehovos žinia yra tarsi ugnis manyje. Negaliu jos nutylėti.“ Taigi Jeremijas ir toliau nešė žmonėms perspėjamą žinią.

Bėgant metams Judą pradėjo valdyti naujas karalius. Kunigai ir netikri pranašai nekentė Jeremijo dėl jo skelbiamos žinios. Jie pareiškė didžiūnams: „Šis žmogus vertas mirties!“ Jeremijas jiems pasakė: „Jei mane nužudysite, būsite kalti dėl nekalto žmogaus mirties. Aš skelbiu ne savo, o Jehovos žinią.“ Tai išgirdę didžiūnai nusprendė, kad Jeremijo negalima bausti mirtimi.

Jeremijui nesiliaujant skelbti, ant jo supyko ir patys didžiūnai.  Jie kreipėsi į karalių su prašymu skirti Jeremijui mirties bausmę. Karalius leido su Jeremiju daryti, ką tik jie nori. Taigi didžiūnai įmetė pranašą į gilų, dumbliną šulinį tikėdamiesi, kad ten jis numirs. Jeremijas ėmė klimpti dumble.

Tada vienas rūmų pareigūnas, vardu Ebed Melechas, sakė karaliui: „Didžiūnai Jeremiją įmetė į šulinį. Jei jo negelbėsime, jis mirs.“ Karalius paliepė Ebed Melechui pasiimti 30 vyrų ir nuėjus ištraukti Jeremiją. Sekime Jeremijo pavyzdžiu – drąsiai skelbkime Jehovos žinią nepaisydami jokių kliūčių.