Vieną naktį Nebukadnecaras susapnavo sapną, kuris jį labai išgąsdino. Jis susikvietė savo išminčius, kad tą sapną jam išaiškintų. Bet nė vienas iš išminčių nesugebėjo to padaryti. Paskiausiai pas karalių atėjo Danielius.

Nebukadnecaras Danieliui pasakojo: „Sapnavau medį. Jis užaugo toks didelis, kad net siekė dangų. Tą medį galėjai matyti iš visų žemės pakraščių. Jo lapai buvo labai gražūs, ant jo augo daug vaisių. Medžio pavėsyje ilsėjosi žvėrys, šakose lizdus sukosi paukščiai. Tada iš dangaus nusileido angelas. Jis sušuko: „Nukirskite medį, nukapokite jo šakas. Bet palikite kelmą su šaknimis ir sukaustykite jį geležimi ir variu. Vietoj žmogaus širdies tebūna medžiui duota žvėries širdis, ir tepraeina septyni laikai. Visi žmonės sužinos, kad Dievas yra Valdovas ir kad jis duoda karalystę kam panorėjęs.“

Jehova atskleidė Danieliui, ką tas sapnas reiškia. Sužinojęs jo reikšmę, Danielius nusigando. Jis pasakė: „O karaliau, norėčiau, kad šis sapnas būtų apie tavo priešus, deja, jis apie tave. Tas didelis nukirstas medis esi tu. Neteksi savo karalystės ir ėsi laukų žolę kaip žvėris. Bet angelas liepė palikti medžio kelmą su šaknimis, vadinasi, tu vėl būsi karalius.“

Po metų Nebukadnecaras vaikštinėjo ant savo rūmų stogo ir žavėjosi Babilonu. Jis sakė: „Kokį nuostabų miestą aš pastačiau! Koks didis aš esu!“ Jam tariant šiuos žodžius, iš dangaus pasigirdo balsas: „Nebukadnecarai! Karalystė iš tavęs atimta.“

Bemat Nebukadnecaras neteko proto ir ėmė elgtis kaip laukinis padaras. Jis buvo išvarytas iš savo rūmų ir gyveno su žvėrimis laukuose. Jo plaukai užaugo ilgi kaip erelio plunksnos, o nagai – kaip paukščio nagai.

 Praėjus septyneriems metams, Nebukadnecaras atgavo protą ir Jehova grąžino jį į Babilono karaliaus sostą. Tada Nebukadnecaras tarė: „Šlovinu Jehovą, dangaus Karalių. Dabar suprantu, kad Jehova yra visa ko Valdovas. Jis pažemina išdidžiuosius ir duoda karalystę kam panorėjęs.“