Kitas Babilono karalius buvo medas Darijus. Pastebėjęs, kad Danielius yra išskirtinis žmogus, naujasis valdovas paskyrė jį viršiausiu iš visų krašto pareigūnų. Kiti pareigūnai pavydėjo Danieliui ir norėjo juo atsikratyti. Žinodami, kad Danielius meldžiasi Jehovai tris kartus per dieną, jie pasiūlė Darijui: „O karaliau, tebūna išleistas įsakas, kad žmonės melstis gali tik tau. Kas šiam įsakui nepaklus, turės būti įmestas į liūtų duobę.“ Karaliui jų pasiūlymas patiko ir jis įsaką patvirtino.

Sužinojęs apie naująjį įsaką, Danielius parėjo namo. Atsiklaupęs ant kelių priešais atvirą langą, jis meldėsi Jehovai. Tuo metu į Danieliaus namus įsiveržė pavydieji pareigūnai ir užklupo jį besimeldžiantį. Nuskubėję pas Darijų jie tarė: „Danielius tau nepaklūsta. Jis tris kartus per dieną meldžiasi savo Dievui.“ Darijus žinojo, kad Danielius yra geras žmogus, ir nenorėjo pasmerkti jo mirčiai. Visą dieną jis mąstė, kaip galėtų Danielių apsaugoti. Bet atšaukti įsakų ir potvarkių, kuriuos karalius buvo patvirtinęs, negalėjo niekas, net ir pats karalius. Taigi jis neturėjo kitos išeities kaip paliepti savo vyrams įmesti Danielių į nuožmių liūtų duobę.

 Tą naktį Darijus baisiai nerimavo dėl Danieliaus ir net užmigti negalėjo. Iš pat ryto jis nubėgo prie duobės ir šūktelėjo: „Danieliau, ar tavo Dievas tave išgelbėjo?“

Iš duobės pasigirdo balsas: „Jehovos angelas užčiaupė liūtams nasrus ir jie man nieko nepadarė.“ Danielius gyvas! Darijus be galo apsidžiaugė ir paliepė tuoj pat ištraukti Danielių iš duobės. Jis buvo sveikut sveikutėlis. Tada karalius įsakė: „Vyrus, kurie apskundė Danielių, įmeskite į liūtų duobę!“ Kai juos ten įmetė, liūtai iškart juos surijo.

Karalius savo valdose paskelbė tokį įsaką: „Visi turi bijoti Danieliaus Dievo. Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nagų.“

Ar tu meldiesi Jehovai kasdien kaip kad Danielius?