Nuo tada, kai dauguma izraelitų grįžo į Jeruzalę, praėjo apie 70 metų. Vis dėlto kai kurie izraelitai tebegyveno įvairiose Persijos imperijos vietose. Vienas tokių buvo kunigas ir Jehovos įstatymo mokytojas Ezra. Sužinojęs, kad Jeruzalėje gyvenantys jo tautiečiai nesilaiko Įstatymo, Ezra nusprendė ten keliauti ir žmonėms padėti. Persijos karalius Artakserksas jam pasakė: „Dievas suteikė tau išminties, kad galėtum kitus mokyti jo Įstatymo. Keliauk ir pasiimk visus, kas tik norėtų vykti drauge.“ Ezra susitiko su tais, kurie norėjo grįžti į Jeruzalę. Jie maldoje paprašė Jehovos, kad kelyje juos saugotų, ir iškeliavo.

Po keturių mėnesių jie pasiekė Jeruzalę. Didžiūnai kalbėjo Ezrai: „Izraelitai nepakluso Jehovai ir vedė moteris, kurios garbina netikrus dievus.“ Ką Ezra tada darė? Prieš susirinkusią tautą jis puolė ant kelių ir meldėsi: „Jehova, tu tiek daug gero mums padarei, o mes tau nusidėjome.“ Nors žmonės atgailavo, vis tiek darė, kas nedora. Todėl Ezra paskyrė vyresniuosius ir teisėjus, kad reikalą išspręstų. Per tolesnius tris mėnesius tie, kas negarbino Jehovos, buvo išvaryti.

Nuo tų įvykių praėjo dvylika metų. Izraelitai ėmėsi atstatyti Jeruzalės sienos. Kai darbai buvo baigti, Ezra sukvietė žmones į miesto aikštę paklausyti, kaip bus skaitomas Dievo įstatymas. Ezrai išvyniojus ritinį, žmonės atsistojo. Jis pašlovino Jehovą, o visi žmonės, jam pritardami, iškėlė aukštyn rankas. Paskui jie atidžiai klausėsi, kaip Ezra skaitė Įstatymą ir jį aiškino. Žmonės pripažino, kad buvo nuklydę nuo Jehovos, ir net verkė. Rytojaus dieną Ezra vėl skaitė iš Įstatymo. Tauta suprato, kad artėja metas švęsti Palapinių šventę, todėl tuojau pat ėmė jai ruoštis.

 Septynias šventės dienas žmonės džiūgavo ir dėkojo Jehovai už gausų derlių. Palapinių šventės tauta nebuvo taip šventusi nuo Jozuės dienų. Iškilmėms pasibaigus, žmonės susibūrė draugėn ir meldėsi: „Jehova, tu išvedei mūsų tautą iš vergijos, maitinai mus dykumoje ir davei mums šį gražų kraštą. Bet mes tau vis nusidėdavome. Nors siuntei pranašus mus įspėti, mes jų neklausėme. Tu vis vien buvai mums kantrus. Tu laikeisi Abraomui duoto pažado. Dabar pasižadame, kad tau paklusime.“ Savo pažadą žmonės užrašė, o didžiūnai, levitai ir kunigai antspaudais jį patvirtino.