Elzbieta turėjo jauną giminaitę, vardu Marija. Ši gyveno Galilėjoje, Nazareto mieste, ir buvo susižadėjusi su dailide Juozapu. Kai Elzbieta buvo nėščia šešis mėnesius, Mariją aplankė angelas Gabrielius. Atėjęs jai tarė: „Sveika! Radai palankumą Jehovos akyse.“ Marija nesuprato, ką angelas nori tuo pasakyti. Todėl jis paaiškino: „Tu tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų, kuriam duosi vardą Jėzus. Jis bus karalius, ir jo karalystė gyvuos amžinai.“

Marija angelo paklausė: „Kaip aš galiu susilaukti vaikelio, jei neturiu santykių su vyru?“ Gabrielius atsakė: „Jehovai viskas įmanoma. Ant tavęs nusileis šventoji dvasia ir tu turėsi sūnų. Tavo senyva giminaitė Elzbieta irgi laukiasi.“ Tada Marija tarė: „Esu Jehovos vergė. Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei.“

 Marija iškeliavo į kalnuotą kraštą aplankyti Elzbietos. Kai Marija ją pasveikino, Elzbieta pajuto, kad kūdikis jos įsčiose šoktelėjo. Ji tapo kupina šventosios dvasios ir pasakė: „Jehova labai tave palaimino, Marija. Man didžiulė garbė savo namuose priimti mano Viešpaties motiną.“ Marija atsakė: „Šlovinu Jehovą iš visos širdies.“ Ji pasiliko pas Elzbietą tris mėnesius, o po to grįžo namo į Nazaretą.

Kai Marijos sužadėtinis Juozapas sužinojo, kad ji laukiasi, norėjo su ja išsiskirti. Bet sapne jam pasirodė angelas ir pasakė: „Nebijok jos vesti. Ji nieko blogo nepadarė.“ Taigi Juozapas vedė Mariją ir parsivedė ją į savo namus.