Zacharijo ir Elzbietos sūnus Jonas užaugęs tapo pranašu. Jehova siuntė jį mokyti žmonių, kad tuoj pasirodys Mesijas. Jonas mokė ne sinagogose ar miestuose, o dykumoje. Jo pasiklausyti žmonės atkeliaudavo iš Jeruzalės ir visos Judėjos. Jonas skelbė, kad jei žmonės nori įgyti Dievo malonę, privalo mesti blogus darbus. Jo pasiklausę, daugelis dėl savo nuodėmių atgailavo, ir Jonas krikštijo juos Jordano upėje.

Jonas gyveno labai paprastai. Jo drabužiai buvo iš kupranugarių vilnos, o maistas – skėriai ir laukinių bičių medus. Pas Joną iš smalsumo traukė patys įvairiausi žmonės. Net išpuikėliai fariziejai ir sadukiejai ateidavo jo pamatyti. Jonas šiems sakė: „Jūs turite pasikeisti ir atgailauti. Jūs sakote, kad esate Abraomo vaikai, todėl laikote save ypatingais. Bet tai dar nereiškia, kad esate Dievo vaikai.“

Minios žmonių Jono klausdavo: „Ką mums daryti, kad patiktume Dievui?“ Jonas jiems atsakydavo: „Kas turi du drabužius, tegu vieną atiduoda tam, kuris neturi.“ Ar žinai, kodėl jis taip ragino? Jonas žmones mokė, kad norint patikti Dievui privalu mylėti kitus.

Mokesčių rinkėjams Jonas sakė: „Būkite sąžiningi, neapgaudinėkite žmonių.“ Kareivius mokė: „Neimkite kyšių ir nemeluokite.“

 Pas Joną atėję kunigai ir levitai jo klausė: „Kas tu esi? Visiems labai įdomu.“ Jonas atsakė: „Aš esu balsas dykumoje, vedantis žmones prie Jehovos, kaip kad pranašavo Izaijas.“

Žmonėms patiko klausytis Jono mokymų. Nemažai kas svarstė, ar tik jis nebus Mesijas. Bet Jonas visiems sakė: „Ateina tas, kuris galingesnis už mane. Aš nesu vertas jam nė sandalų dirželių atrišti. Aš krikštiju vandenyje, o jis krikštys šventojoje dvasioje.“