Po krikšto šventoji dvasia nuvedė Jėzų į dykumą. Jis 40 dienų nieko nevalgė, todėl buvo labai išalkęs. Tada prie jo prisiartino Šėtonas ir pradėjo jį gundyti sakydamas: „Jei tu tikrai esi Dievo Sūnus, paversk šituos akmenis duona.“ Jėzus jam atsakydamas pacitavo šventuosius raštus: „Parašyta: tam, kad žmogus būtų gyvas, reikia ne vien tik duonos. Būtina ir klausyti kiekvieno Jehovos žodžio.“

Šėtonas toliau gundė Jėzų: „Jei tu tikrai esi Dievo Sūnus, nušok nuo aukščiausios šventyklos vietos. Juk parašyta, kad Dievas atsiųs savo angelus tavęs sugauti.“ Jėzus atsakydamas vėl pacitavo šventuosius raštus: „Parašyta, kad Jehovos mėginti nevalia.“

Tada Šėtonas parodė Jėzui visas pasaulio karalystes, jų turtus bei šlovę ir pasakė: „Visas šias karalystes su jų šlove aš tau atiduosiu, jei vieną kartą mane pagarbinsi.“ Jėzus jam atsakė: „Eik šalin, Šėtone! Parašyta, kad garbinti galima tik Jehovą.“

Galiausiai Šėtonas pasitraukė. Pas Jėzų atėjo angelai ir atnešė jam maisto. Po to Jėzus pradėjo skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Būtent dėl to Jehova ir siuntė jį į žemę. Žmonėms patiko Jėzaus skelbiama žinia, ir jie sekė paskui jį visur, kur tik jis ėjo.