Jėzus galėjo ne tik išgydyti sergančius ir prikelti mirusius. Jis taip pat turėjo galios valdyti vėją ir lietų. Kartą, pasimeldęs ant kalno, Jėzus pažvelgė žemyn į Galilėjos ežerą ir pamatė, kad jame šėlsta audra. Apaštalai tuo metu buvo valtyje ir iš visų jėgų yrėsi prieš vėją. Nusileidęs nuo kalno, Jėzus žengė ant ežero ir pradėjo vandeniu eiti link apaštalų. Šie išvydę žmogų, einantį vandeniu, išsigando. Bet Jėzus juos nuramino: „Čia aš, nebijokite.“

Petras pasakė: „Viešpatie, jei čia tikrai tu, liepk man ateiti pas tave.“ Jėzus tarė: „Ateik!“ Taigi aplink siaučiant audrai Petras išlipo iš valties ir žengė vandeniu link Jėzaus. Bet kai jau buvo visai arti, Petras pažvelgė į vėjo šiaušiamas bangas ir išsigando. Jis pradėjo skęsti. „Viešpatie, gelbėk mane!“ – sušuko apaštalas. Jėzus pačiupo jį už rankos ir paklausė: „Kodėl suabejojai? Kur tavo tikėjimas?“

Jėzus su Petru įlipo į valtį, ir audra iškart nurimo. Įsivaizduok, kaip tuomet jautėsi apaštalai. Jėzui jie sakė: „Tikrai tu Dievo Sūnus.“

Tai ne vienintelis sykis, kai Jėzus suvaldė gamtos jėgas. Kartą, Jėzui su apaštalais plaukiant į kitą ežero pusę, Jėzus valties gale atsigulė pamiegoti. Jam bemiegant kilo smarki audra. Bangos daužėsi į valtį, ir ją ėmė semti vanduo. Apaštalai pažadino Jėzų šaukdami: „Mokytojau, mes tuoj žūsime! Gelbėk!“ Jėzus atsikėlė ir tarė ežerui: „Nurimk!“ Kaipmat vėjas ir ežeras nurimo. Jėzus sakė apaštalams: „Kur jūsų tikėjimas?“ Vienas kitam jie kalbėjo: „Net vėjas ir ežeras jam paklūsta.“ Apaštalai suprato, kad jeigu Jėzumi visiškai pasitikės, jiems nereikės nieko bijoti.