Po Jėzaus grįžimo į dangų praėjo dešimt dienų. Netrukus jo mokiniai gavo šventąją dvasią. Tai įvyko per 33 mūsų eros metų Sekmines. Švęsti šios šventės į Jeruzalę buvo atvykę žmonės iš įvairiausių kraštų. Tuo metu apie 120 Jėzaus mokinių buvo susirinkę vieno namo aukštutiniame kambaryje. Netikėtai įvyko nuostabus dalykas: ant kiekvieno iš mokinių nusileido tarsi ugnies liepsnelės, ir jie visi ėmė kalbėti įvairiomis kalbomis. Name, kur jie sėdėjo, pasigirdo ūžesys, lyg pūstų smarkus vėjas.

Iš kitų kraštų atvykę žmonės išgirdo tą ūžesį ir subėgo pasižiūrėti, kas dedasi. Jie labai stebėjosi, kad mokiniai šneka jų kalbomis. „Juk jie visi iš Galilėjos, – sakė atvykėliai. – Iš kur jie moka kalbėti mūsų kalbomis?“

Tada Petras ir kiti apaštalai atsistojo priešais susirinkusius žmones. Petras papasakojo jiems, kaip Jėzus buvo nužudytas  ir kad Jehova jį prikėlė. „Dabar Jėzus yra danguje, Dievo dešinėje, – tęsė Petras. – Jis išliejo pažadėtą šventąją dvasią. Štai todėl visus šiuos stebuklus jūs ir matote.“

Petro žodžiai palietė susirinkusiesiems širdį ir jie klausinėjo: „Ką mums daryti?“ Apaštalas tarė: „Atgailaukite už savo nuodėmes ir pasikrikštykite Jėzaus vardu. Tada ir jūs gausite šventosios dvasios dovaną.“ Dar tą pačią dieną pasikrikštijo apie 3000 žmonių. Nuo to laiko Jėzaus mokinių Jeruzalėje sparčiai daugėjo. Šventosios dvasios vedami, apaštalai įkūrė daugiau bendruomenių, kad galėtų mokyti Jėzaus mokinius visko, ką Jėzus buvo paliepęs.