Filipuose gyveno viena tarnaitė, kurią buvo užvaldęs demonas. Demonas per tarnaitę nusakydavo ateitį, o jos šeimininkai iš to užsidirbdavo daug pinigų. Kai į Filipus atvyko Paulius su Silu, ji daugelį dienų sekiojo jiedviem iš paskos. Demonas versdavo tarnaitę šaukti: „Šitie žmonės yra Aukščiausiojo Dievo vergai!“ Galiausiai Paulius demonui paliepė: „Jėzaus vardu sakau tau: išeik iš jos!“ Ir demonas iš tarnaitės išėjo.

Supratę, kad iš tarnaitės nebegalės pasipelnyti, jos šeimininkai įsiuto. Jie nutempė Paulių ir Silą pas miesto pareigūnus ir kalbėjo: „Šie vyrai nesilaiko įstatymo ir visame mieste kelia sumaištį!“ Miesto pareigūnai įsakė Paulių ir Silą nuplakti ir įmesti į kalėjimą. Kalėjimo prižiūrėtojas užrakino juos tolimiausioje ir tamsiausioje kalėjimo vietoje bei įtvėrė jų kojas į šiekštą.

Vidurnaktį Paulius su Silu giedojo giesmes Jehovai, o kiti kaliniai jų klausėsi. Staiga kalėjimą nuo pat pamatų supurtė smarkus žemės drebėjimas. Kalėjimo durys atsivėrė, kalinių grandinės ir šiekštai atsirakino. Kalėjimo prižiūrėtojas nuskubėjo prie kalinių ir pamatė, kad visos kalėjimo durys atviros. Pamanęs, jog kaliniai pabėgo, jis išsitraukė kalaviją ir ketino nusižudyti.

Tada Paulius sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga! Mes visi esame čia!“ Kalėjimo prižiūrėtojas parpuolė priešais Paulių su Silu ir paklausė: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Šie atsakė: „Tu ir tavo namiškiai turite tikėti Jėzų.“ Taigi Paulius su Silu paskelbė Jehovos žodį kalėjimo prižiūrėtojui ir visai jo šeimai, ir šie pasikrikštijo.