1. Kiek gražių vilčių, kiek lūkesčių

įskiepijai širdy!

Į gyvenimo pilnatvę

saugiais takais vedi.

Betgi, Tėve, kartais nerimas

ima stingdyti mintis,

It koks šaltis kausto baimė, –

nusilpsta ir viltis.

 2. Tad neleisk pamiršt, kaip rūpinais,

stiprybės kiek davei,

Nusiminusius kaip guodei,

bėdoj kaip vadavai.

Liausis baimė, trauksis nerimas,

vėl širdis įsiliepsnos.

Brangią viltį apsakyti

įkvėpsi mums drąsos.