1–3. a) Kokius klausimus panagrinėsime? b) Nuo kokių keturių sąlygų priklauso, ar Dievui mūsų garbinimas yra priimtinas? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.)

 ABELIS, rūpestingas ganytojas, myli savo aveles. Bet dabar, apžiūrėjęs kaimenę, kelias išsirenka, papjauna ir paaukoja Dievui. Ar Jehova priims dovaną iš netobulo žmogaus?

² Apaštalas Paulius, Dievo įkvėptas, apie Abelį rašė: „Dievas priėmė jo dovanas.“ Tačiau Abelio brolio Kaino auką Jehova atmetė. (Perskaityk Hebrajams 11:4.) Kyla labai svarbūs klausimai. Kodėl Abelio auka Jehovai patiko, o Kaino – ne? Ko pasimokome iš pasakojimo apie Kainą ir Abelį, taip pat apie kitus Dievo tarnus, paminėtus laiško Hebrajams 11 skyriuje? Radę atsakymus, geriau suprasime, koks garbinimas Dievui priimtinas.

³ Trumpai apžvelgsime įvykius nuo Abelio iki Ezechielio laikų. Matysime, kad deramai garbinti Dievą – tai 1) garbę skirti jam vienam, 2) atiduoti jam, kas geriausia, 3) garbinti jam priimtinu būdu ir 4) iš teisingų paskatų.

4, 5. Iš kur Kainas žinojo, kad aukoti reikia Jehovai?

⁴ Perskaityk Pradžios 4:2–5. Kainas savo dovaną skyrė Jehovai. Dievą pažinti jis turėjo daug laiko ir galimybių. Broliams tuo metu galėjo būti arti 100 metų. a Jie žinojo apie Edeno sodą, galbūt iš tolo net žvelgė į tą derlingą parką. Ir tikriausiai matė sodo prieigas saugančius kerubus (Pr 3:24). Tėvai, aišku, jiems pasakojo, kad viską sukūrė Jehova ir kad jis buvo numatęs žmonėms puikią ateitį. Jie Edene neturėjo nei senti, nei mirti (Pr 1:24–28). Visa tai apmąstydamas Kainas ir galėjo prieiti prie išvados, kad Jehovai reikia aukoti dovanas.

⁵ Kas dar turėjo skatinti Kainą aukoti Jehovai? Jehova buvo išpranašavęs, kad gims „palikuonis“ ir kad „gyvatei“, privertusiai Ievą padaryti didžiulę klaidą, jis sutrins galvą (Pr 3:4–6, 14, 15). Būdamas pirmagimis, Kainas galbūt manė, kad jis ir yra tas žadėtasis „palikuonis“ (Pr 4:1). Be to, Jehova nenutraukė visų ryšių su nuodėminga žmonija. Dievas bendravo (matyt, per angelą) su Adomu net po to, kai šis nusidėjo (Pr 3:8–10). Jehova kalbėjosi ir su Kainu, kai jis paaukojo savo auką (Pr 4:6). Kainas tikrai žinojo, kad Jehova vienintelis vertas garbinimo.

6, 7. Ar Kaino auka buvo netinkama arba netinkamai aukojama? Prašom paaiškinti.

⁶ Tad kodėl Kaino aukos Jehova nepriėmė? Ar jis atidavė Dievui ne tai, kas geriausia? Nežinome. Biblijoje tik pasakyta, kad Kainas Jehovai aukojo „žemės derliaus atnašą“. Vėliau Mozės Įstatyme buvo nurodyta, kad tokios aukos yra priimtinos (Sk 15:8, 9). Reikia turėti omenyje, koks tai buvo istorijos tarpsnis. Anuomet žmonės maitinosi tik augaliniu maistu (Pr 1:29). Kadangi žemė už Edeno buvo Dievo prakeikta, Kainui teko sunkiai plušti iki sulauks derliaus (Pr 3:17–19). Jis aukojo prakaitu užsiaugintą, gyvybei palaikyti būtiną maistą. Vis dėlto Jehova jo aukos nepriėmė.

⁷ O gal Kainas aukojo savo dovaną Jehovai kaip nors netinkamai, jam nepriimtinu būdu? Vargu ar taip galėtume tvirtinti. Juk Jehova nesakė Kainui, kad jis savo dovaną aukoja ne taip, kaip reikia. Biblijoje net neminima, kaip Kainas ir Abelis aukojo savo aukas. Kas gi buvo negerai?

8, 9. a) Kodėl Jehova nepriėmė Kaino aukos? b) Nors apie Abelį Biblijoje rašoma labai mažai, ar tai nėra iškalbinga?

 ⁸ Iš to, ką Paulius dvasios įkvėptas rašė laiške Hebrajams, galime suprasti, kad Kainas aukojo savo auką neturėdamas teisingos paskatos. Širdyje jam stigo tikėjimo (Hbr 11:4; 1 Jn 3:11, 12). Jehova nepriėmė Kaino aukos, nes jam buvo nemielas pats aukotojas (Pr 4:5–8). Jehova mėgino su meile, tėviškai savo sūnų pataisyti. Bet Kaino širdį jau buvo užvaldę pikti polinkiai, netobulas kūnas stūmė jį į pavydą, priešiškumą ir nesantaiką (Gal 5:19, 20). Todėl Kaino auka Jehovos akyse buvo menkavertė. Visa tai rodo, kad Dievą turime šlovinti iš tyrų paskatų, ne formaliai.

⁹ Apie Kainą Biblijoje parašyta nemažai – ką Jehova jam kalbėjo, ką šis atsakė, net paminėti Kaino palikuonių vardai bei jų darbai (Pr 4:17–24). O apie Abelio vaikus nieko nesakoma, taip pat nėra užrašyta nė vieno jo žodžio. Tačiau, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, jis ir šiandien tebekalba. Kokia prasme?

10. Kokį pavyzdį Dievo garbintojams paliko Abelis?

¹⁰ Abelis žinojo, kad aukoti turi Jehovai, tik jam vienam. Ir atidavė jis Dievui, kas geriausia, „savo kaimenės pirmadėlius“. Nors Biblijoje nerašoma, kaip juos aukojo – ant aukuro ar kitaip, – reikia manyti, jis tai darė Dievui priimtinu būdu. Svarbiausia, Abelis aukojo iš teisingų paskatų. Šio nuoširdaus garbintojo pavyzdys mus įkvepia net praėjus šešiems tūkstantmečiams. Abelis veikė skatinamas tvirto tikėjimo Dievu ir ištikimybės jo nustatytoms normoms. Iš kur tai žinome?

11. Kaip Jėzus pavadino Abelį ir kodėl?

¹¹ Prisiminkime, kad Jėzus pavadino Abelį teisiuoju. Šį žmogų jis gerai pažinojo – iš aukštybių matė visą jo gyvenimą. Jam labai rūpėjo, kaip elgsis antrasis Adomo sūnus (Pat 8:22, 30, 31; Jn 8:58; Kol 1:15, 16). Taigi Jėzus ne veltui jį apibūdino žodžiais „teisusis Abelis“ (Mt 23:35). Teisus žmogus supranta, kad tik Jehova gali nustatyti, kas teisinga, o kas ne. Ir ne tik supranta – savo žodžiais ir darbais jis parodo, kad su tuo sutinka. (Palygink su Luko 1:5, 6.) Teisaus žmogaus reputacija pelnoma per laiką. Tad Abelis dar iki tol, kai aukojo savo dovaną Dievui, tikriausiai stengėsi jam įtikti. O tai galėjo būti nelengva. Juk vyriausias brolis Kainas vargu  ar darė gerą įtaką, jo širdis buvo nedora (1 Jn 3:12). Motina kadaise sulaužė aiškų Dievo įsakymą, tėvas irgi ėmė maištauti prieš Jehovą, norėdamas pats spręsti, kas gera ir kas bloga (Pr 2:16, 17; 3:6). Kiek Abeliui reikėjo ryžto elgtis kitaip nei visa šeima!

12. Kokia svarbia savybe Abelis skyrėsi nuo Kaino?

¹² Apie Abelio tikėjimą ir teisumą taip pat rašė Paulius: „Dėl tikėjimo Abelis aukojo Dievui auką, vertesnę už Kaino, ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus“ (Hbr 11:4). Šie apaštalo žodžiai rodo, kad Abelis, kitaip nei Kainas, buvo tvirto tikėjimo žmogus ir visada elgėsi, kaip Dievui patinka.

13. Ko iš Abelio galime pasimokyti?

¹³ Sekdami Abelio pavyzdžiu, garbinkime Dievą iš tyrų motyvų – vadovaukimės jo teisingomis normomis ir nepristikime širdyje tikėjimo. Be to, neužtenka tik retsykiais Dievą pagarbinti. Visą gyvenimą turime būti Jehovai atsidavę ir jo klausyti.

14. Kodėl Nojaus, Abraomo ir Jokūbo atnašos Jehovai patiko?

¹⁴ Abelis tikrai buvo ne vienintelis ištikimas Jehovos garbintojas. Apaštalas Paulius mini ir kitus – Nojų, Abraomą ir Jokūbą. (Perskaityk Hebrajams 11:7, 8, 17–21.) Įvairiais gyvenimo momentais patriarchai irgi atnašavo aukas. Jehova jas mielai priėmė, nes tie vyrai garbino jį tyrai, iš širdies, tinkamai visais atžvilgiais. Pažiūrėkime, ko iš jų pavyzdžio galime pasimokyti.

15, 16. Kas rodo, kad Nojus garbino Dievą visais atžvilgiais deramai?

¹⁵ Nojus gimė praėjus vos 126 metams po Adomo mirties. Jis užaugo visuomenėje, kurioje niekam nerūpėjo teisingai garbinti Dievą b (Pr 6:11). Žinome, kad prieš pat tvaną iš visų žemės gyventojų vien tik Nojaus šeima tarnavo Dievui (2 Pt 2:5). Po tvano Nojus pastatė aukurą (pirmąjį paminėtą Biblijoje) ir atnašavo ant jo Jehovai aukas. Toks Nojaus dėkingumas jo šeimai ir vėlesnėms kartoms bylojo, kad Jehova vienintelis vertas garbinimo. Aukai Nojus parinko „keletą švariųjų gyvulių ir švariųjų paukščių“ (Pr 8:20). Jis atnašavo, kas geriausia, nes paties Jehovos buvo pasakyta, kad tai „švarieji gyvūnai“ (Pr 7:2).

¹⁶ Šias aukas Nojus atnašavo ant aukuro. Ar tai buvo tinkamas būdas? Taip. Biblijoje sakoma, kad Jehovai  patiko nuo aukuro kylančių dūmų kvapas ir jis Nojų su sūnumis palaimino (Pr 8:21; 9:1). Aišku, pirmiausia Dievą džiugino teisinga Nojaus paskata – stiprus tikėjimas ir noras vykdyti jo valią. Nojus visada klausė Jehovos ir laikėsi jo nustatytų normų. Ne veltui Biblijoje sakoma, kad „jis ėjo su Dievu“. Taip Nojus pelnė teisaus žmogaus vardą (Pr 6:9; Ez 14:14; Hbr 11:7).

17, 18. Kas rodo, kad Abraomas garbino Dievą visais atžvilgiais deramai?

¹⁷ Abraomas gyveno tarp klaidatikių. Jo gimtajame mieste Ūre puikavosi didžiulė mėnulio dievo Nanos šventykla. c Net Abraomo tėvas kurį laiką garbino netikrus dievus (Joz 24:2). O Abraomas garbino Jehovą. Apie tikrąjį Dievą jis, ko gero, sužinojo iš Nojaus sūnaus Semo, mat šis mirė, kai Abraomui buvo 150 metų.

¹⁸ Per savo ilgą gyvenimą Abraomas aukas atnašavo daugelį kartų. Tokias religines apeigas patriarchas atlikdavo vien tik Jehovos garbei (Pr 12:8; 13:18; 15:8–10). Ar Abraomas aukodavo, kas geriausia? Žinoma. Juk jis buvo pasiruošęs paaukoti net savo mylimą sūnų Izaoką. Tąkart Jehova jam konkrečiai nurodė, kokiu būdu tai reikia atlikti (Pr 22:1, 2). Ir Abraomas buvo pasirengęs padaryti viską, kas liepiama, – tik Jehova galėjo sulaikyti jo pakeltą ranką (Pr 22:9–12). Abraomo aukos Dievui buvo priimtinos, nes jis atnašavo iš teisingų paskatų. Anot Pauliaus, patriarchas patikėjo Jehova ir buvo pripažintas teisiu (Rom 4:3).

19, 20. Kas rodo, kad Jokūbas garbino Dievą visais atžvilgiais deramai?

¹⁹ Jokūbas didumą savo dienų nugyveno Kanaane – krašte, kurį Jehova buvo pažadėjęs Abraomui ir jo palikuoniams (Pr 17:1, 8). Apie tenykščius gyventojus su jų bjauriais pagoniškais papročiais Jehova pasakė, kad pats „kraštas juos išvems“ (Kun 18:24, 25). Būdamas 77 metų Jokūbas iš Kanaano iškeliavo, vėliau susituokė ir atgal sugrįžo jau su didele šeimyna (Pr 28:1, 2; 33:18). Kai kas iš namiškių buvo persiėmę tam tikrų klaidingų įsitikinimų. Tačiau Jehovai paraginus Jokūbą keliauti į Betelį ir ten pastatyti aukurą, šis ėmėsi ryžtingų veiksmų. Pirmiausia jis saviškiams paliepė: „Pašalinkite svetimus dievus, kokius tik turite, apsivalykite.“ Tada padarė, kaip Jehovos buvo įsakyta (Pr 35:1–7).

 ²⁰ Visi aukurai, kuriuos Jokūbas pastatė Pažadėtojoje žemėje, buvo skirti vieninteliam Dievui – Jehovai (Pr 35:14; 46:1). Biblijoje rašoma, kad Jokūbas buvo žmogus „be priekaišto“ (Pr 25:27). Tad, reikia manyti, ir šis patriarchas aukodavo tai, kas geriausia, garbino Dievą jam priimtinu būdu ir iš teisingų paskatų. Jokūbo gyvenimas buvo puikus pavyzdys visiems jo palikuoniams – Izraelio tautai (Pr 35:9–12).

21. Ko pasimokome iš patriarchų pavyzdžio?

²¹ Ko pasimokome iš patriarchų pavyzdžio? Kaip jiems, taip ir mums aplinkiniai žmonės, net šeimos nariai, gali kliudyti ištikimai garbinti Jehovą. Norėdami atsispirti tokiam spaudimui, turime ugdytis tvirtą tikėjimą Jehova ir nė kiek neabejoti, kad mūsų pačių naudai jis yra nustatęs teisingas normas. Tikėjimas Dievu yra gyvas, jeigu tarnaujame jam negailėdami laiko, jėgų ir išteklių (Mt 22:37–40; 1 Kor 10:31). Kaip džiugu žinoti, kad Jehovos akyse yra teisus kiekvienas jo tarnas, kuris skiria jam geriausia, ką turi, garbina jį taip, kaip jam patinka, ir daro tai iš tyrų paskatų! (Perskaityk Jokūbo 2:18–24.)

22–24. Ar Įstatymas nurodė, kam, ką ir kaip izraelitai turėjo aukoti?

²² Jehova davė Jokūbo palikuoniams Įstatymą, idant jie žinotų, ko iš jų reikalaujama. Jiems buvo pažadėta: jeigu klausys Jehovos, taps jo „ypatinga nuosavybe“ ir „šventa tauta“ (Iš 19:5, 6). Atkreipkime dėmesį, kaip Įstatymas pabrėžė visus keturis mūsų minėtus Dievo garbinimo ypatumus.

²³ Jehova aiškiai pasakė, kad garbinti dera jį vienintelį. „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, – pareiškė jis (Iš 20:3–5). Aukoti Dievui priderėjo tik kas geriausia. Gyvulį aukai reikėjo parinkti sveiką, be jokio trūkumo (Kun 1:3; Įst 15:21; palygink su Malachijo 1:6–8). Levitai buvo išlaikomi iš Jehovai skirtų aukų, tačiau ir jie aukojo – „geriausią dalį iš šventųjų dovanų“ (Sk 18:29). O kokiu būdu izraelitai turėjo aukoti? Įstatymas konkrečiai nurodė, ką, kur ir kaip atnašauti. Ir apskritai jame buvo daugiau kaip 600 įvairių priesakų, reguliuojančių žmogaus gyvenseną. Izraelitams buvo liepta:  „Rūpestingai laikykitės visko, ką jūsų Dievas Jehova jums įsakė. Nenukrypkite nuo tų įsakymų nei į dešinę, nei į kairę“ (Įst 5:32).

²⁴ Ar izraelitams buvo nurodyta, kur atnašauti aukas? Taip. Jehova liepė tautai pastatyti Padangtę – šventovę jam garbinti (Iš 40:1–3, 29, 34). Kad atnaša Dievui būtų priimtina, izraelitai turėdavo ją aukoti prie Padangtės d (Įst 12:17, 18).

25. Iš kokių paskatų izraelitai turėjo aukoti aukas? Prašom paaiškinti.

²⁵ Svarbiausia, aukoti reikėjo iš teisingų paskatų – iš meilės Jehovai ir noro laikytis jo nustatytų normų. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 6:4–6.) Kai izraelitai garbino Dievą ne iš širdies, tik dėl akių, jis tokių aukų nepriimdavo (Iz 1:10–13). Per pranašą Izaiją jis pasakė: „Jie garbina mane lūpomis, bet jų širdis nuo manęs nutolusi“ (Iz 29:13). Taigi apsimestinis dievotumas Jehovai atgrasus.

26. Kaip iš pradžių Jehovai buvo aukojama Saliamono šventykloje?

²⁶ Praėjus keliems šimtmečiams nuo izraelitų įsikūrimo Pažadėtojoje žemėje, Padangtę pakeitė dar didingesni Jehovos garbinimo namai – karaliaus Saliamono pastatyta šventykla (1 Kar 7:51; 2 Met 3:1, 6, 7). Iš pradžių joje buvo aukojama vien tikrajam Dievui. Saliamonas ir jo valdiniai atnašavo gausybę aukų – pačių geriausių ir tokiu būdu, kaip nurodyta Įstatyme (1 Kar 8:63). Tačiau Jehovai svarbiausia buvo ne šio statinio vertė ir ne aukų skaičius. Jam rūpėjo aukotojo širdies paskata. Saliamonas tai pabrėžė per šventyklos inauguraciją. Jis sakė tautai: „Būkite visa širdimi atsidavę Jehovai, savajam Dievui, laikykitės jo nuostatų, vykdykite jo įsakymus, kaip šiandien ir darote“ (1 Kar 8:57–61).

27. Kaip Izraelio karaliai ir visi žmonės nuklydo ir ką tada darė Jehova?

²⁷ Deja, karaliaus išmintingo pamokymo tauta ilgainiui nebepaisė. Izraelitai liovėsi garbinti Dievą taip, kaip jam patinka. Tiek Izraelio karalių, tiek paprastų žmonių širdys palinko į nedorybę. Jie nustojo tikėti Jehova ir laikytis jo nustatytų normų. Jehova norėdamas su meile pataisyti tautą ir perspėti, prie ko prives jų elgesys, ne kartą siuntė savo pranašus (Jer 7:13–15, 23–26). Vienas iš jų – ištikimas Dievo tarnas Ezechielis. Jis gyveno lemtingu metu, kai Jehovos garbinimas žmonėms neberūpėjo.

28, 29. Ką žinome apie Ezechielį? (Skaityk rėmelį „Ezechielis: jo gyvenimas ir laikmetis“.)

²⁸ Ezechielis gerai žinojo, kaip Saliamono šventykloje buvo garbinamas Jehova. Jo tėvas šventykloje reguliariai eidavo kunigo tarnybą (Ez 1:3). Reikia manyti, savo vaikystę Ezechielis prisimindavo su džiaugsmu. Tėvas, be abejo, skiepijo jam žinias apie Jehovą ir jo Įstatymą. Be to, maždaug tuo laiku, kai gimė Ezechielis, šventykloje buvo rasta „Įstatymo knyga“. e Dorasis karalius Jošijas labai susisielojo išgirdęs Įstatymo žodžius ir ėmėsi žygių, kad Dievas vėl būtų deramai šlovinamas (2 Kar 22:8–13).

²⁹ Kaip ir dievobaimingi žmonės ankstesniais laikais, Ezechielis garbino Jehovą tinkamai. Skaitydami Ezechielio knygą matome, kad šis pranašas tarnavo vien  Jehovai, visada jam aukojo, kas geriausia, klusniai ir tiksliai vykdė jo nurodymus. Jis, skirtingai nei dauguma amžininkų, tarnavo skatinamas nuoširdaus tikėjimo. Jau vaikystėje Ezechielis girdėjo pranašaujant Jeremiją. Šis tarnystę pradėjo 647 m. p. m. e. ir drąsiai skelbė tautai, kad Jehova ją ketina nubausti.

30. a) Ką atskleidžia Ezechielio pranašystės? b) Kas yra pranašystė ir kaip reikėtų suprasti Ezechielio pranašystes? (Skaityk rėmelį „Kaip suprasti Ezechielio pranašystes“.)

³⁰ Ezechielio pranašystės atskleidžia, kad Izraelio tauta buvo visiškai atitolusi nuo Dievo. (Perskaityk Ezechielio 8:6.) Kai Jehova pradėjo vykdyti bausmę Judui, Ezechielis kartu su daugeliu kitų buvo išvestas į Babiloniją (2 Kar 24:11–17). Tačiau tai nereiškia, kad Jehova nubaudė ir Ezechielį. Pranašas turėjo atlikti svarbią užduotį tarp ištremtų tautiečių. Stulbinami jo regėjimai ir pranašystės bylojo, kaip Jeruzalėje teisingas garbinimas bus atkurtas. Bet tai dar ne viskas. Iš Ezechielio knygos sužinome, kad galiausiai žmonės visoje žemėje Jehovą mylės ir jam tarnaus.

31. Kokį troškimą šis leidinys turėtų mums įkvėpti?

³¹ Tolesniuose šio leidinio skyriuose pasigilinsime į Dievo šlovingos buveinės regėjimą. Taip pat sužinosime, kaip izraelitai suteršė Jeruzalės šventyklą, kaip Jehova savo tautą apvalė ir apgynė nuo priešų. Be to, akies krašteliu pažvelgsime į ateitį, kai tikrąjį Dievą šlovins visi žmonės. Kitame skyriuje aptarsime pirmąjį Ezechielio aprašytą regėjimą. Jame vaizdžiai nusakoma mūsų Kūrėjo didybė ir kaip organizuotai jam tarnauja dvasiniai sūnūs danguje. Šis įspūdingas regėjimas visiems teįkvepia troškimą garbinti Jehovą iš tyros širdies.