Ezechielio knygos 23 skyriuje skaitome, kokiais aštriais žodžiais Dievas pasmerkė savo tautą už neištikimybę. Kaip ir 16 skyriuje, čia taip pat kalbama apie paleistuvavimą. Jeruzalė vadinama jaunesniąja seserimi, o Samarija – vyresniąja. Abiejuose skyriuose pasakojama, kad jaunėlė pasekė sesers pavyzdžiu ir net pranoko ją savo nedorybe ir palaidumu. Vyresniąją seserį Samariją, dešimties giminių Izraelio karalystę, Jehova pavadino Ohola, o jaunesniąją, tai yra Judo sostinę Jeruzalę, – Oholiba a (Ez 23:​1–4).

Minėtuose skyriuose randame ir daugiau panašumų. Štai keli iš svarbiausių: iš pradžių ir viena, ir kita buvo tarsi ištikima žmona Jehovai, bet paskui jį išdavė, ėmė svetimauti. Abiejuose skyriuose randame ir viltingą pažadą, kad nuodėmės joms bus atleistos. Nors 23 skyriuje ta viltis išreikšta ne taip aiškiai, ją vis tiek galima įžvelgti šiuose Jehovos žodžiuose: „Padarysiu galą tavo pasileidimui, kitiems tu daugiau neparsiduosi“ (Ez 16:​16, 20, 21, 37, 38, 41, 42; 23:​4, 11, 22, 23, 27, 37).

Seniau savo leidiniuose rašėme, kad abi seserys, Ohola ir Oholiba, pranašiškai vaizduoja atskalūnišką krikščioniją, tai yra dvi nesutariančias jos atšakas – katalikų ir protestantų. Tačiau su malda nuodugniau patyrinėjus šią temą kilo klausimų. Ar tą krikščioniją išvis buvo galima pavadinti Jehovos žmona? Argi ją su Jehova saistė kokia nors sandora? Tikrai ne. Kai Dievas per Jėzų sudarė „naująją sandorą“ su dvasiniu Izraeliu, atskalūniškos krikščionijos dar nebuvo ir prie pateptųjų krikščionių bendruomenės ji niekada nepriklausė (Jer 31:31; Lk 22:20). Ta atskalūniška organizacija susiformavo praėjus daugeliui metų po apaštalų mirties, tik IV m. e. amžiuje. Taip išsipildė Jėzaus pranašystė, kad kviečiams prilygintus jo sekėjus užgoš „piktžolės“ – netikri krikščionys (Mt 13:​24–30).

Yra dar vienas didelis skirtumas tarp pranašystėje minimų seserų ir krikščionijos. Nors Jeruzalė ir Samarija tapo neištikimos, Jehova joms suteikė vilties (Ez 16:​41, 42, 53–55). Ar Biblijoje duodama kokia nors viltis krikščionijai? Ne. Jos, kaip ir visos didžiosios Babelės, ateitis labai niūri.

Taigi Ohola ir Oholiba nėra krikščionijos pirmavaizdis. Vis dėlto iš jų apibūdinimo galime suprasti kai ką svarbaus – ką Jehova mano apie tuos, kurie užtraukia negarbę jo šventam vardui ir nesilaiko jo nustatytų normų. Atskalūniškoji krikščionija čia itin nusikaltusi. Visos jos bažnyčios teigia, kad remiasi Biblija ir atstovauja tikrajam Dievui. Pasak jų, Jehovos mylimas Sūnus Jėzus yra jų vadovas. Bet tokie tvirtinimai nieko verti, nes tos bažnyčios laiko Jėzų trejybės dalimi ir nepaiso jo aiškaus įspėjimo nesusidėti su pasauliu (Jn 15:19). Krikščionijos stabmeldystė ir politinės intrigos akivaizdžiai rodo, kad ji priklauso prie „didžiosios paleistuvės“ religijų (Apr 17:1). Nėra jokios abejonės: jai skirta pražūti drauge su visomis tomis religijomis.