Ar šventoji dvasia yra mano padėjėja?

TEOLOGAI, jau nekalbant apie žmones apskritai, Dievo šventąją dvasią suvokia labai įvairiai. Tačiau tokio neapibrėžtumo būti neturėtų, nes Biblijoje tiksliai paaiškinama, kas yra šventoji dvasia. Tai ne asmuo, kaip kai kurie tvirtina, bet galinga veiklioji jėga, kurią Dievas naudoja savo valiai įgyvendinti (Psalmyno 104:30; Apaštalų darbų 2:33; 4:31; 2 Petro 1:21).

Kadangi šventoji dvasia labai glaudžiai susijusi su Dievo tikslų įgyvendinimu, turėtume trokšti gyventi jos vadovaujami ir jos padedami.

Kodėl reikia padėjėjo?

Žinodamas paliksiąs žemę, Jėzus patikino savo mokinius: „Ir aš prašysiu Tėvą, ir jis jums duos kitą Pagelbėtoją, kad būtų su jumis per amžius.“ Ir dar: „Tačiau aš jums sakau tiesą: jums naudinga, kad aš einu, nes, jei nenueisiu, Pagelbėtojas neateis pas jus. Bet jei nueisiu, jį atsiųsiu pas jus“ (Jono 14:16, 17, Jr; 16:7, Jr).

Jėzus davė savo mokiniams svarbią užduotį nurodydamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Tai buvo nelengva užduotis, nes dauguma tam priešinosi (Mato 10:22, 23).

Išorinį pasipriešinimą dar sunkino trintis susirinkimo viduje. „Aš raginu jus, broliai, — rašė Paulius Romos krikščionims apie 56 m. e. m., — vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų!“ (Romiečiams 16:17, 18) Apaštalams mirus, padėtis turėjo dar pablogėti. Paulius perspėjo: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20:29, 30).

Nugalėti šioms kliūtims buvo reikalinga Dievo pagalba. Jis ją suteikė per Jėzų. Po prikėlimo, per 33 m. e. m. Sekmines, apie 120 jo sekėjų „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apaštalų darbų 1:15; 2:4).

Mokiniai suprato, jog ta proga išlieta šventoji dvasia buvo Jėzaus pažadėtoji pagalba. Dabar jie neabejotinai geriau suvokė, kuo Jėzus pasirūpino: „Pagelbėtojas — Šventoji Dvasia, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, — jis visko jus išmokys ir primins jums visa, ką aš esu jums pasakęs“ (Jono 14:26, Jr, kursyvas mūsų). Jis taip pat ją vadino ‛Pagelbėtoju, tiesos Dvasia’ (Jono 15:26, Jr).

Kaip dvasia padeda?

Dvasia, kaip padėjėjas, pasireiškia įvairiai. Pirma, Jėzus pažadėjo, kad dvasia primins mokiniams, ką jis kalbėjęs. Tai sakydamas jis turėjo omenyje ne vien pagalbą atgaivinti atmintyje žodžius. Dvasia turėjo padėti jiems geriau suvokti jo mokymo prasmę bei svarbą (Jono 16:12-14). Trumpai tariant, dvasia turėjo padėti mokiniams geriau  suvokti tiesą. Vėliau apaštalas Paulius rašė: „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1 Korintiečiams 2:10). Kad perteiktų tikslų tiesos pažinimą kitiems, pateptieji Jėzaus mokiniai turėjo būti gerai pasiruošę patys.

Antra, Jėzus mokė savo mokinius melstis ir nepailsti tai daryti. Jei kartais jie nebūtų tikri, ko melsti, dvasia užtartų juos arba jiems padėtų. „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Romiečiams 8:26).

Trečia, dvasia turėjo padėti Jėzaus mokiniams viešai ginti tiesą. Jis juos perspėjo: „Jie įskundinės jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mato 10:17-20).

Be to, Dievo dvasia padės atpažinti krikščionių susirinkimą ir skatins jo narius priimti išmintingus asmeninius sprendimus. Smulkiau aptarkime šiuos du aspektus ir pažiūrėkime, kokią reikšmę tai turi mums šiandien.

Skiriamasis ženklas

Šimtmečiais žydai buvo Dievo išrinktoji tauta, pavaldi Mozės įstatymui. Kadangi jie nepripažino Jėzaus Mesiju, jis išpranašavo, jog netrukus jie patys bus atmesti: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21:42, 43). Kai per 33 m. e. m. Sekmines buvo įkurtas krikščionių susirinkimas, Kristaus sekėjai tapo ‛tauta, kuri duoda vaisių’. Nuo tada šis susirinkimas pasidarė Dievo ryšių kanalu. Dievas suteikė aiškų skiriamąjį ženklą, kad žmonės galėtų atpažinti, kas turi jo palankumą.

Per Sekmines šventoji dvasia mokiniams suteikė galimybę kalbėti kalbomis, kurių jie niekada nemokėjo, ir tai paskatino girdėjusiuosius stebėtis ir klausinėti: „Kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!“ (Apaštalų darbų 2:7, 8) Sugebėjimas kalbėti kitomis kalbomis kartu su ‛daugybe apaštalų daromų stebuklingų ženklų’ padėjo maždaug trims tūkstančiams žmonių atpažinti Dievo dvasios veikimą (Apaštalų darbų 2:41, 43).

Be to, Kristaus mokiniai buvo aiškiai atpažįstami kaip Dievo tarnai iš ‛dvasios vaisių: meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo’ (Galatams 5:22, 23). Iš tiesų tikrųjų krikščionių susirinkimas labiausiai atpažįstamas iš meilės. Jėzus pranašavo: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34, 35).

Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo nariai pripažino šventosios dvasios vadovavimą ir naudojosi jos teikiama pagalba. Nors šiandien krikščionys suvokia, kad dabar Dievas nekelia iš numirusiųjų ir nedaro stebuklų kaip pirmajame amžiuje, jie leidžia atpažinti save tikraisiais Jėzaus Kristaus mokiniais per Dievo dvasios vaisius (1 Korintiečiams 13:8).

Padėjėjas priimant asmeninius sprendimus

Biblija yra šventosios dvasios vaisius. Todėl leisdamiesi Biblijos įtikinami, tarsi klausome pačios šventosios dvasios mums duodamų nurodymų (2 Timotiejui 3:16, 17). Ji gali padėti mums išmintingai apsispręsti. Tačiau ar leidžiamės padedami?

 Pavyzdžiui, mums reikia pasirinkti profesiją ar darbą. Šventoji dvasia įgalins mus žvelgti į numatomą darbą Jehovos požiūriu. Mūsų darbas turi derintis su Biblijos principais ir būtų gerai, kad padėtų mums siekti teokratinių tikslų. Atlyginimas arba su darbu susijusi aukšta padėtis bei prestižas iš tikrųjų yra mažiau svarbūs. Daug svarbiau, ar tas darbas leidžia mums apsirūpinti dalykais, būtinais pragyvenimui, ir ar suteikia pakankamai laiko bei galimybių vykdyti savo krikščioniškus įsipareigojimus.

Troškimas mėgautis gyvenimu normalus ir deramas (Mokytojo 2:24; 11:9). Todėl krikščionis gali nuosaikiai pramogauti savo atgaivai bei malonumui. Tačiau jis turėtų rinktis pramogas, kurios atspindi dvasios vaisius, o ne tas, kurioms būdingi „kūno darbai“. Paulius aiškina: „Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.“ Taip pat reikia vengti ‛tuščios garbės vaikymosi, vieni kitų erzinimo, pavydo vienų kitiems’ (Galatams 5:16-26).

Panašiai yra ir su draugų pasirinkimu. Juos išmintinga pasirinkti pagal dvasingumą, o ne pagal išvaizdą ar turtą. Dovydas, aišku, buvo Dievo draugas, nes Dievas apibūdina jį kaip „vyrą pagal savo širdį“ (Apaštalų darbų 13:22). Nekreipdamas dėmesio į išvaizdą, Dievas pasirinko Dovydą būti Izraelio karaliumi pagal tokį principą: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7).

Tūkstančiai draugysčių išyra, nes jų motyvas būna asmens išorė arba turtas. Draugystė, užmegzta siekiant nepatikimų turtų, gali nutrūkti staiga (Patarlių 14:20). Dievo dvasios įkvėptas Žodis pataria, kad turėtume išsirinkti tokius draugus, kurie padeda mums tarnauti Jehovai. Ten raginama, užuot ėmus, verčiau duoti, nes tai palaimingiau (Apaštalų darbų 20:35). Vieni iš vertingiausių dalykų, kuriuos galime duoti savo draugams — laikas ir prisirišimas.

Krikščioniui, kuris renkasi santuokos partnerį, Biblija duoda dvasios įkvėptą patarimą. Tam tikra prasme joje sakoma: ‛Žiūrėk ne į veidą ir figūrą. Žiūrėk į kojas.’ Į kojas? Taip, tai reikštų, ar asmuo jomis naudojasi atlikti Jehovos darbą — skelbti gerąją naujieną; taigi ar jos gražios Jehovos požiūriu? Ar jos apautos tiesos žinia ir gerąja taikos naujiena? Biblijoje skaitome: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: ‛Tavo Dievas viešpatauja!’“ (Izaijo 52:7; Efeziečiams 6:15)

Šiais „kritiškais laikais, kai sunku gyventi“, vykdant Dievo valią, mums reikia pagalbos (2 Timotiejui 3:1, NW). Padėjėjas, Dievo šventoji dvasia, stipriai rėmė pirmojo amžiaus krikščionių veiklą ir buvo jų asmeninis pagelbėtojas. Stropus Dievo Žodžio — šventosios dvasios vaisiaus — studijavimas ir mums yra geriausias būdas padaryti šventąją dvasią savo padėjėju. Ar mes tai darome?

 [Iliustracija per visą 23-ią puslapį]