Teisingas garbinimas suvienija žmones

NORS religija, apskritai kalbant, skaldo žmoniją, vienintelio tikrojo Dievo garbinimas turi galią žmones suvienyti. Izraeliui esant Dievo išrinktąja tauta, daug nuoširdžių nežydų buvo patraukti teisingai garbinti. Pavyzdžiui, moabitė Rūta paliko savo gimtojo krašto dievus ir pasakė Noomei: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas!“ (Rūtos 1:16) Prasidedant pirmajam mūsų eros amžiui daugybė nežydų buvo tapę tikrojo Dievo garbintojais (Apaštalų darbų 13:48; 17:4). Vėliau, kai Jėzaus apaštalai keliaudami skelbė gerąją naujieną atokiose vietovėse, didelis būrys nuoširdžių žmonių irgi prisidėjo prie teisingo garbinimo. „Jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui“, — rašė apaštalas Paulius (1 Tesalonikiečiams 1:9). Ar tikrojo Dievo garbinimas šiandien turi tokią pat vienijančią galią?

Skeptikų tvirtinimu, nėra „tikrųjų garbintojų“ arba „tikrojo Dievo“. Galbūt jie taip mano dėl to, kad nežino, iš kokio šaltinio įmanoma sužinoti tiesą. Tačiau tiesos ieškotojai, kokios bebūtų jų aplinkybės, supranta, jog garbinimas nėra skonio dalykas. Vienintelis vertas šlovinimo asmuo yra visa ko Kūrėjas — Dievas Jehova (Apreiškimo 4:11). Jis — tikrasis Dievas, turintis teisę spręsti, kaip jį garbinti.

Kad suprastume Jehovos reikalavimus, jis teikia mums informaciją per savo Žodį, Bibliją. Visą Raštą ar jo dalį dabar gali gauti bemaž kiekvienas pasaulio gyventojas. Be to, Dievo Sūnus pasakė: „Jei laikysitės mano mokslo, ... pažinsite tiesą“ (Jono 8:31, 32). Taigi tiesą galima sužinoti. Milijonai nuoširdžių visokio religinio auklėjimo žmonių be baimės priima šią tiesą ir yra suvienijami teisingo garbinimo (Mato 28:19, 20; Apreiškimo 7:9, 10).

Pasaulinė vienybė mūsų laikais

Žymi Sofonijo knygos pranašystė kalba apie visokių žmonių susibūrimą. Joje sakoma: „Tada aš [Jehova Dievas] pakeisiu tautoms kalbą tyra kalba, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo, petys į petį jam tarnauti“ (Sofonijo 3:9, Jr). Kaip puiku bus matyti taip pasikeitusias tautas, vieningai tarnaujančias Dievui!

Kada tai bus? Sofonijo 3:8 skelbia: „Laukite manęs, — tai Viešpaties žodis, — laukite dienos, kai pakilsiu kaip kaltintojas. Aš nusprendžiau surinkti gentis, sutelkti karalystes ir išlieti ant jų savo pyktį, visą mano įniršio karštį, nes mano pavydo ugnyje bus sudeginta visa žemė.“ Kai Jehova rinks tautas, prieš išliedamas ant jų savo rūstybę, jis duos progą žemės romiesiems mokytis tyros kalbos. Dabar yra tas metas, nes visos tautos renkamos Visagalio Dievo dienos kovai — Armagedonui (Apreiškimo 16:14, 16).

Kad suvienytų savo žmones, Jehova duoda jiems tyrą kalbą. Ši nauja kalba — tai geras supratimas to, kas Biblijoje mokoma apie Dievą ir jo tikslus. Kalbėti ja  reiškia tikėti tiesa, mokyti jos kitus ir laikytis Dievo įstatymų bei principų. Dėl to reikia atsisakyti skaldančios politinės veiklos ir išrauti iš širdies savanaudiškas, šiam pasauliui būdingas, pažiūras, tokias kaip rasizmas ir nacionalizmas (Jono 17:14; Apaštalų darbų 10:34, 35). Visi tiesą mylintys dori žmonės gali mokytis šios kalbos. Pažiūrėkime, kaip ankstesniame straipsnyje paminėti penki asmenys, seniau religiškai susiskaldę, dabar vieningai garbina tikrąjį Dievą Jehovą.

Juos suvienijo teisingas garbinimas

Fidelija, dievobaiminga Romos katalikė, nupirkusi dukrai Bibliją (jos jai reikėjo mokykloje), paprašė kunigą paaiškinti, kas, remiantis šia knyga, atsitiko jos penkiems mirusiems vaikams. „Buvau labai nuvilta“, — sako ji. Todėl kai pas Fideliją atėjo Jehovos liudytojai, to paties ji paklausė ir jų. Skaitydama iš savo Biblijos apie tikrąją mirusiųjų būklę, — jog šie neturi sąmonės, todėl limbe ar kur nors kitur nekenčia — moteris suvokė esanti bažnyčios klaidinama (Psalmyno 146:4; Mokytojo 9:5). Fidelija išmetė visus stabus, paliko bažnyčią ir ėmė studijuoti Bibliją (1 Jono 5:21). Jau dešimt metų ji moko žmones Šventojo Rašto tiesos.

Tara iš Katmandu persikėlė į šalį, kurioje hinduistų šventyklų yra nedaug. Tikėdamasi patenkinti savo dvasinius poreikius, ji nuėjo į metodistų bažnyčią, tačiau negavo atsakymo į klausimą apie žmonių kančias. Paskui ją aplankė Jehovos liudytojai ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Tara sako: „Supratau, kad meilės Dievas nesukelia žmonijai kančių... Apsidžiaugiau galimybe gyventi naujame taikiame ir vieningame pasaulyje“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tara pašalino hinduizmo stabus, atsikratė savo tautos papročių ir surado tikrąją laimę tapdama Jehovos liudytoja bei patenkindama kitų dvasines reikmes.

Budistas Panja, Bankoke pirmąkart aplankytas Jehovos liudytojų, užsiiminėjo būrimu, todėl Biblijos pranašystės sudomino jį. Panja pasakoja: „Kai sužinojau, kodėl dabartinė padėtis ne tokia, kokią Kūrėjas iš pradžių buvo numatęs, ir kaip jis atlygins žalą, padarytą tų, kurie atmeta jį ir jo visavaldystę, aš tarsi praregėjau. Biblijos žinia buvo tokia harmoninga. Pamilau Jehovą kaip asmenį ir tai paskatino mane elgtis teisingai. Troškau padėti kitiems įžvelgti, kuo skiriasi žmonių ir Dievo išmintis. Tikroji išmintis visiškai pakeitė mano gyvenimą.“

Virdžilas ilgainiui pradėjo abejoti savo religiniais įsitikinimais. Jis neprašė Dievo padėti juodaodžiams ir tai, jo manymu, rasistinei organizacijai, puoselėjančiai neapykantą baltiesiems, o meldė tiesos, kokia ir kur ji bebūtų. „Atsibudęs kitą rytą po karštos maldos Dievui, — prisimena Virdžilas, — radau namie Sargybos bokšto žurnalą... Tikriausiai jis buvo prakištas pro duris.“ Netrukus jis uoliai studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Jis tęsia: „Pirmąsyk gyvenime jaučiausi patenkintas... Man sušvito vilties spindulys.“ Greitai Virdžilas prisidėjo prie tų, kurie siūlo žmonėms Dievo Žodyje Biblijoje paskelbtą vienintelę tikrąją viltį.

 Čarou iš Lotynų Amerikos paveikė tai, kad liudytoja, vardu Gladis, matydama, kaip jai sunku su mažais vaikais, ėmėsi padėti — nuveždavo ją į turgų. Laikui bėgant Čarou priėmė Gladis pasiūlymą nemokamai studijuoti Bibliją. Sužinojusi iš savo Biblijos, kad ne visi geri žmonės eina į dangų, bet kad Jehova ir žemėje suteiks žmonėms amžinąjį gyvenimą, ji buvo nustebinta (Psalmyno 37:11, 29). Pastaruosius 15 metų Čarou pati skelbia šią viltį kitiems.

Įsivaizduokite, kad visa žemė pilna nuoširdžių žmonių, vieningai garbinančių Jehovą, vienintelį tikrąjį Dievą! Tai ne svajonė, o Jehovos pažadas. Per pranašą Sofoniją Dievas pareiškė: „Paliksiu tavo viduryje nuolankią ir kuklią tautą. Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardas bus jiems prieglauda... Jie blogai nebesielgs ir nebekalbės netiesos. Apgaulingam liežuviui jų burnose nebebus vietos... ir nebebus kam jų gąsdinti“ (Sofonijo 3:12, 13). Jei šis pažadas jums patrauklus, priimkite į širdį Biblijos paraginimą: „Ieškokite Viešpaties [„Jehovos“, NW], visi krašto nuolankieji, kurie vykdote jo teisingumą; siekite teisumo, siekite nuolankumo, kad galėtumėte rasti prieglobstį Viešpaties įniršio dieną“ (Sofonijo 2:3).