Likite subrendę ir tvirtai įsitikinę

Kongresai — džiugus mūsų brolybės patvirtinimas

BEVEIK metus neteisėtai kalintas ir dėl to silpnos sveikatos, penkiasdešimtmetis Džozefas F. Rezerfordas džiugiai tarnauja viešbučio pasiuntiniu. Jis energingai nešioja lagaminus ir lydi bendratikius į jų kambarius. Du kartu su juo kalėję Biblijos tyrinėtojai skirsto kambarius didelei grupei laukiančiųjų nakvynės. Šurmulys netyla net po vidurnakčio. Visus apėmusi užkrečianti susijaudinimo nuotaika. Kas čia vyksta?

Eina 1919-ieji ir Biblijos tyrinėtojai (dabar žinomi kaip Jehovos liudytojai) atsigauna po žiauraus persekiojimo. Kad vėl įgytų jėgų, 1919-ųjų rugsėjo 1—8 dienomis Sydar Pointe (Ohajo valstija, JAV) jie rengia kongresą. Paskutinę kongreso dieną susijaudinusi minia — 7000 dalyvių — įdėmiai klausosi brolio Rezerfordo kiekvienam skirtų padrąsinamų žodžių: „Tu esi Karalių Karaliaus ir Viešpačių Viešpaties pasiuntinys, skelbiantis žmonėms... šlovingąją mūsų Viešpaties karalystę.“

Jehovos tautos susitikimai vykdavo ir senovės Izraelio laikais (Išėjimo 23:14-17; Luko 2:41-43). Tokie sambūriai buvo džiugios šventės, padedančios jų dalyviams sutelkti mintis į Dievo Žodį. Dabartiniuose Jehovos liudytojų kongresuose dėmesys taip pat sutelkiamas į dvasinius dalykus. Nuoširdiems stebėtojams tai yra neginčijamas įrodymas, kad liudytojus vienija tvirti krikščioniškos brolybės saitai.

Pastangos dalyvauti

Šių dienų krikščionims kongresai yra dvasinės atgaivos ir Dievo Žodžio mokymosi laikas. Jiems šios didelės sueigos būtinos, kad ‛liktų subrendę ir tvirtai įsitikinę, kokia yra Dievo valia’ (Kolosiečiams 4:12, NW). Todėl liudytojai visa širdimi remia šiuos sambūrius ir stengiasi juose dalyvauti.

Kai kuriems, norintiesiems ten patekti, reikia parodyti tikėjimą ir įveikti kalnams prilygstančias kliūtis. Štai vienos senyvos liudytojos iš Austrijos pavyzdys. Nors sesuo serga diabetu ir turi kasdien leistis insuliną, ji pasiryžo visas dienas dalyvauti viename iš srities kongresų. Indijoje gausi liudytojų šeima, vos sudurianti galą su galu, manė negalėsianti nuvykti į kongresą. Išeitį surado viena šeimos narė. Ji sako: „Kad nepraleistume tos šventės, kelionės išlaidoms padengti pardaviau savo auksinius auskarus. Verta buvo tai paaukoti, nes bendravimas ir krikščionių patirties atvejai sustiprino mūsų tikėjimą.“

Papua ir Naujojoje Gvinėjoje grupė besidominčių žmonių nusprendė dalyvauti sostinėje vyksiančiame srities kongrese. Jie kreipėsi į vieną kaimo vyrą, kuris turėjo tinkamą automobilį, ir paklausė, kiek šis paimtų už nuvežimą į kongresą. Kadangi prašoma suma viršijo jų lėšas, jie susitarė padaryti remontą to vyro virtuvėje. Taip jiems pavyko nukeliauti į srities kongresą ir išklausyti visą programą.

 Jehovos liudytojams, pasiryžusiems dalyvauti kongresuose, nuotolis nieko nereiškia. 1978 metais, norėdamas nuvažiuoti į kongresą Lilyje (Prancūzija), jaunuolis iš Lenkijos per šešias dienas dviračiu sukorė 1200 kilometrų. 1997-ųjų vasarą, kad patektų į krikščionių sambūrį Irkutske (Rusija), liudytojų pora iš Mongolijos irgi nukeliavo 1200 kilometrų.

Tikroji brolybė klesti

Objektyvūs stebėtojai per kongresus aiškiai mato liudytojų vienybę ir brolystę. Daugeliui daro įspūdį, kad tarp dalyvių nėra šališkumo ir kad netgi pirmąkart susitikusieji šiltai bendrauja tarpusavyje.

Per neseniai Australijoje vykusį tarptautinį kongresą kelionių vadovas, visą savaitę lydėjęs delegatus, panoro ilgiau pasidžiaugti jų draugija. Paveiktas jų meilės bei vienybės, jis stebėjosi, kad jie taip puikiai sutaria, nors dauguma nebuvo pažįstami. Atėjus laikui atsisveikinti, šis vyras paprašė jų dėmesio. Kreipęsis į juos „broliai ir seserys“, jis ėmė sakyti padėkos žodžius, bet negalėjo baigti, nes buvo susijaudinęs iki ašarų.

1997-aisiais Šri Lankoje, didžiuliame stadione įvyko pirmasis trikalbis srities kongresas. Visa programa buvo perduodama anglų, sinhalų ir tamilų kalbomis. Pasaulyje didėjant etninei nesantaikai, toks sambūris neliko nepastebėtas. Vienas policininkas paklausė brolio: „Kas vadovauja šiam kongresui — sinhalai, tamilai ar anglai?“ „Nė vieni iš jų, — atsakė brolis. — Mes tai darome drauge.“ Policininkas negalėjo patikėti. Kai visos trys grupės sutartinai klausėsi baigiamosios maldos ir per stadioną nuaidėjo vieningas „amen“, kongreso dalyviai ėmė ploti. Daug kas negalėjo sulaikyti ašarų. Taip, kongresai iš tiesų yra džiugus mūsų brolybės patvirtinimas (Psalmyno 133:1). *

[Išnaša]