Vaikščiok ‛teisumo taku’

„LAIMINGI teisieji, nes jiems bus gerai, — rašė pranašas Izaijas; — jie maitinsis savo darbų vaisiais.“ Izaijas dar kalbėjo: „Teisiojo takas yra teisumas“ (Izaijo 3:10; 26:7, NW). Suprantama, jeigu norime sulaukti gerų vaisių, turime daryti, kas Dievo akimis teisu.

O ką reiškia vaikščioti teisumo taku? Kuo tai palaiminga? Ar yra naudos kitiems, jei mes paklūstame teisingoms Dievo normoms? Į šiuos klausimus atsako senovės Izraelio karalius Saliamonas Biblijoje, Patarlių knygos 10 skyriuje, kuriame jis priešina teisųjį ir nedorėlį. Taip darydamas žodį „teisusis(-ieji)“ jis pavartoja 13 kartų. Devynis jų — nuo 15 iki 32 eilutės. Taigi permąstydami Patarlių 10:15-32 būsime tikrai padrąsinti. *

Laikykis drausmės

Saliamonas pabrėžia, kad teisumas labai svarbus. Jis sako: „Turtingojo lobis yra jo stiprus miestas, varguolių pražūtis — jų neturtas.“ „Teisiojo triūsas veda į gyvenimą, nedorėlio pasisekimas — į nuodėmę“ (Patarlių 10:15, 16, Jr; Brb).

Turtai kartais būna apsauga gyvenimo verpetuose, panašiai kaip įtvirtintas miestas suteikia tam tikrą saugumą savo gyventojams. O neturtas iškilus netikėtumams gali atnešti pražūtį (Mokytojo 7:12, Brb). Bet tikėtina, kad išmintingasis karalius nurodė pavojų, kurį kelia tiek lobiai, tiek neturtas. Turtingas žmogus neretai būna linkęs pasitikėti vien savo turtais, įsivaizduodamas, kad jie „tarsi aukšta siena“ jį bet kada apsaugos (Patarlių 18:11). O neturtingasis gali imti klaidingai manyti, kad jo,  tokio vargšo, ateitis beviltiška. Taip ir šis, ir anas neturėtų gero vardo Dievo akyse.

Tačiau ar teisusis klestėtų, ar vargtų, jo teisūs darbai ves į gyvenimą. Kodėl? Jis patenkintas tuo, ką turi, neleidžia, kad finansinė padėtis trukdytų santykiams su Dievu. Tiek turtingo, tiek varguolio teisiojo gyvensena neša jam laimę dabar ir teikia amžinojo gyvenimo viltį, išsipildysiančią ateityje (Jobo 42:10-13). Bet jei nedorėlis ir turi turtų, jam iš jų jokios naudos. Užuot džiaugdamasis jų teikiama apsauga ir gyvendamas pagal Dievo valią, jis švaisto savo lobius nuodėmingiems tikslams.

„Kas laikosi drausmės, yra kelias, vedantis į gyvenimą, — tęsia Izraelio karalius, — bet kas palieka pabarimą, suklaidina“ (Patarlių 10:17, Jr). Vienas Biblijos tyrėjas mano, kad šią eilutę galima suprasti dvejopai. Viena — kas paklūsta sudrausminimui ir elgiasi teisiai, eina gyvenimo keliu, o kuris pataisymą pameta, nuo to kelio nuklysta. Kitas variantas toks: „Kas kreipia dėmesį į drausmę, rodo kelią į gyvenimą [tai yra kiti mato gerą jo pavyzdį], bet kas pataisymo nepaiso, kitus paklaidina“ (Patarlių 10:17, New International Version). Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, jog gyvybė priklauso nuo to, ar laikomės drausmės ir neatmetame pabarimo.

Neapykantą iškeisk į meilę

Toliau Saliamonas pateikia patarlę iš dviejų dalių, išreiškiančių panašią mintį, tik antroji dalis kiek griežtesnė už pirmąją. Jis sako: „Kas slepia neapykantą, turi meluojančias lūpas.“ Jei žmogus širdyje jaučia kam nors neapykantą ir slepia ją saldžiais, meiliais žodžiais, jis apgavikas — „turi meluojančias lūpas“. Išmintingasis karalius dar priduria: „Kas skleidžia apkalbas, tas kvailys“ (Patarlių 10:18, Jr; BD). Kai kurie žmonės nė nemėgina slėpti savo neapykantos. Jie skleidžia neteisingus kaltinimus, žeidžiančius melus apie žmogų, kurio nekenčia. Tai kvaila, nes apkalbos to žmogaus nepakeis. O nuovokūs stebėtojai įžvelgs už to slypinčią pagiežą ir jų nuomonė apie šmeižiką smuks. Taigi kas skleidžia apkalbas, nukenčia pats.

Bet teisus žmogus nesigriebs nei apgaulės, nei šmeižto. Dievas kalbėjo izraelitams: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui“ (Kunigų 19:17). Jėzus klausytojams irgi patarė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mato 5:44, 45). Juk žymiai geriau širdį turėti pilną meilės, o ne neapykantos!

‛Sulaikyk lūpas’

Pabrėždamas, kaip svarbu valdyti liežuvį, Saliamonas sako: „Kur daug žodžių, nestinga nusidėjimo, bet kas sulaiko savo lūpas, yra protingas“ (Patarlių 10:19, Jr).

„Kvailys daug kalba“ (Mokytojo 10:14, Brb). Jo „burna lieja kvailumą“ (Patarlių 15:2). Tai nereiškia, kad kiekvienas šnekus žmogus yra kvailys. Bet kiek mažai reikia, kad žmogus, kalbantis per daug, taptų plepalų ir gandų versme! Kvaila šneka dažnai sugadina žmogaus reputaciją, santykius su kitais. Dėl jos žmonės būna sužeidžiami tiek perkeltine prasme, tiek tiesiogiai. „Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės“ (Patarlių 10:19, Brb). Be to, nemalonu būti šalia žmogaus, kuris  būtinai pasakys savo nuomonę apie bet ką. Verčiau nebūkime gausūs žodžiais.

Protingai elgiasi tas, kuris ne tik vengia netiesos, bet ir sulaiko savo lūpas. Prieš kalbėdamas jis pamąsto. Kadangi brangina Jehovos normas ir nuoširdžiai trokšta padėti artimui, jis apsvarsto, kaip jo žodžius priims kiti. Jis šneka su meile, maloniai, stengiasi, kad mintis būtų patraukli ir naudinga. Jo žodžiai yra tarsi „sidabru inkrustuoti aukso obuoliai“ — visada dailūs, kilnūs (Patarlių 25:11).

‛Ganyk daugelį’

„Teisiojo liežuvis yra rinktinis sidabras, — toliau sako Saliamonas, — o nedorėlio širdis nieko neverta“ (Patarlių 10:20, Brb). Teisiojo kalba visada gryna lyg rinktinis rafinuotas sidabras — neturi jokių priemaišų. Tai pasakytina apie Jehovos tarnus, dalijančius gyvybę gelbėjantį Dievo Žodžio pažinimą. Juos išmokė Didysis Mokytojas Jehova Dievas, kuris savo tarnams ‛davė mokytųjų liežuvį, kad mokėtų palaikyti žodžiu pavargusį’ (Izaijo 30:20; 50:4, NW). Taip, apie Biblijos tiesą kalbantis jų liežuvis yra lyg rinktinis sidabras. Atviraširdžiai žmonės Jehovos tarnų žodžius vertina daug daugiau už nedorėlių šnekas. Todėl veržkimės skelbti Dievo Karalystę ir nuostabius jo darbus.

Teisusis aplinkiniams — tikra palaima. „Teisiojo lūpos gano daugelį“, — tęsia Saliamonas, — „bet dėl širdies trūkumo kvailieji miršta“ (Patarlių 10:21, Jr; NW).

Kaip ‛teisusis gano daugelį’? Čia pavartotas hebrajiškas žodis reiškia „gano avis“. Tai apima jų vedžiojimą, maitinimą, rūpinimąsi jomis, kaip darydavo avių ganytojai senais laikais (1 Samuelio 16:11; Psalmyno 23:1-3; Giesmių giesmės 1:7). Teisus žmogus veda ir kitus į teisumo taką, „maitina“ juos savais žodžiais. Dėl to jų gyvenimas tampa laimingesnis, malonesnis. Be to, tie žmonės gauna galimybę gyventi amžinai.

O kaip su kvailuoju? Kadangi tokiam žmogui trūksta širdies, jis trokšta vien pikto ir negalvoja apie savo darbų pasekmes. Jis daro, ką tik užsimano, o vėliau kenčia dėl savo poelgių. Teisusis padeda išgyventi kitiems, o tas, kuriam trūksta širdies, nė nesugeba išgyventi pats.

Venk palaido elgesio

Žmogaus asmenybę dažnai būna lengva įžiūrėti iš jo pomėgių. Izraelio karalius sako tą patį: „Kvailiui nuolat palaidai elgtis yra tarsi pramoga, bet išmintis — įžvalgiam žmogui“ (Patarlių 10:23, NW).

Kai kam palaidai elgtis — pramoga, žaidimas. Jie tai daro dėl malonumo. Tokie žmonės nė negalvoja apie apyskaitą Dievui, todėl visai nesistengia pamatyti, ką daro blogai (Romiečiams 14:12). Jie  samprotauja iškreiptai, mano, kad Dievas nemato jų nuodėmysčių. Savo darbais jie iš tikrųjų sako: „Dievo nėra!“ (Psalmyno 14:1-3; Izaijo 29:15, 16) Kaip kvaila!

O įžvalgus žmogus supranta, kad palaidai elgtis nėra pramoga. Jis žino, jog tai nepatinka Dievui ir gali sugadinti santykius su juo. Toks elgesys kvailas, nes jis atima iš žmonių savigarbą, išardo santuokas, pridaro žalos tiek protui, tiek kūnui ir sugriauna dvasingumą. Protinga vengti palaido elgesio ir laikytis išminties, ją pamilti tarsi seserį (Patarlių 7:4).

Pasidėk gerą pamatą

Pabrėždamas, kiek svarbu pasidėti tinkamą pamatą gyvenimui, Saliamonas sako: „Nedorėlis gaus, ko jis bijosi, teisusis gaus, ko trokšta. Praeina audra, ir nebelieka nedorėlio, bet teisiojo pamatas amžinas“ (Patarlių 10:24, 25, Brb).

Dažnas nedorėlis kitiems įvaro nemažai baimės. Tačiau galiausiai jis gauna tai, ko bijosi pats. Neturėdamas teisingų principų pamato jis panašus į netvirtą namą, kuris šėlstant audrai sugriūna. Bėdų spaudžiamas nedorėlis ištyžta. O teisusis primena vieną Jėzaus pasakojimą. Jis — tarsi „išmintingas žmogus, pasistatęs namą ant uolos“. Jėzus kalbėjo: „Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mato 7:24, 25). Toks žmogus tvirtas. Jo mąstymas ir veiksmai tvirtai pagrįsti Dievo principais.

Trumpam nustojęs lyginti teisųjį ir nedorėlį išmintingasis karalius duoda trumpą, bet svarbų perspėjimą. Jis sako: „Ką actas daro dantims ir dūmai — akims, tą tingus žmogus — siunčiantiems jį su užduotimi“ (Patarlių 10:26). Actas dantims tikrai nėra mielas. Nuo acto rūgšties burnoje lieka nemalonus skonis, o dantys pasidaro jautrūs. Nuo dūmų akis graužia, perši. Taip pat kas įdarbina tinginį ar sumano pasamdyti tokį žmogų savo atstovu, tik susierzins ir stipriai nukentės.

„Viešpaties kelias yra tvirtovė“

Izraelio karalius tęsia: „Pagarbi Dievo baimė pailgina gyvenimą, o nedorėlių metai bus sutrumpinti. Teisiųjų viltis jiems neša džiaugsmą, o nedorėlių lūkesčiai nueina niekais“ (Patarlių 10:27, 28).

Teisusis vadovaujasi Dievo baime: savo mintimis, žodžiais ir darbais stengiasi jam įtikti. Dievas juo rūpinasi ir įgyvendina jo viltis. Tačiau nedorėlis gyvena bedieviškai. Nors kartais rodos, kad jo lūkesčiai išsipildo, tai būna laikina, nes jo dienas dažnai sutrumpina smurtininkai ar dėl nedoros gyvensenos užsikrėsta liga. Mirties dieną visi jo lūkesčiai subyra į šipulius (Patarlių 11:7).

„Dorajam Viešpaties kelias yra tvirtovė, — sako Saliamonas, — o piktadariams — pražūtis“ (Patarlių 10:29). Jehovos kelias čia yra ne gyvenimo takas, kuriuo turime  eiti mes, o tai, kaip pats Dievas elgiasi su žmonija. „Tai Uola! Jo darbai tobuli, — sakė Mozė, — visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Teisingi Dievo keliai neša saugumą teisiajam, bet pražūtį nedorėliui.

Jehova yra nuostabi savo tautos tvirtovė. „Teisieji nesvyruos per amžius, bet nedorėliai negyvens žemėje. Teisiojo burna kalba išmintį, o ydingas liežuvis bus atkirstas. Teisieji kalba, kas naudinga, nedorėlio burna — kas ydinga“ (Patarlių 10:30-32, Brb).

Teisiems puikiai sekasi. Jie gausiai laiminami, nes vaikšto teisumo keliu. Taip, „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša“ (Patarlių 10:22, Brb). Todėl visada žiūrėkime, kad vadovautumės Dievo principais. Kai reikia, sulaikykime lūpas. Nuolat naudokime savo liežuvį mokyti žmones Dievo Žodžio tiesos ir veskime juos į teisumo taką.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Liežuvis kartais būna tarsi „rinktinis sidabras“