Atsiprašymas — taikos laidas

„ATSIPRAŠYMAS labai veiksmingas. Jis padeda be smurto išspręsti ginčus, sutaiko tautas, leidžia valdžioms pripažinti savo pavaldinių kančias ir atkuria darnius žmonių santykius.“ Taip rašė Debora Tanen, populiari rašytoja, Džordžtauno universiteto (Vašingtonas) sociolingvistė.

Biblija patvirtina, kad nuoširdžiu atsiprašymu dažnai pavyksta pataisyti pašlijusius santykius. Prisiminkime Jėzaus alegoriją apie sūnų palaidūną. Kai paklydėlis sūnus grįžo namo ir iš širdies atsiprašė, tėvas išskėstomis rankomis priėmė jį. (Luko 15:17-24) Taigi neturime būti tokie pasipūtę, kad negalėtume nugalėti išdidumo, atsiprašyti ir melsti atleidimo. Tikrai nuolankiems žmonėms tai padaryti nėra sunku.

Atsiprašymo galia

Koks veiksmingas yra atsiprašymas, senovėje parodė išmintinga izraelitė Abigailė, nors atsiprašė ne už savo, o už vyro blogą elgesį. Dovydas, vėliau tapęs Izraelio karaliumi, dykumoje su vyrais saugojo bandą, priklausančią Abigailės vyrui Nabalui. Tačiau kai Dovydo vaikinai paprašė duonos ir vandens, Nabalas juos išplūdo ir nieko nedavė. Degdamas kerštu Dovydas su maždaug keturiais šimtais vyrų patraukė link Nabalo namų. Sužinojusi,  kas atsitiko, Abigailė išskubėjo Dovydui priešais. Pamačiusi jį parpuolė prie jo kojų tardama: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių.“ Paskui moteris paaiškino Dovydui padėtį ir davė dovanų maisto bei gėrimo. Išklausęs ją Dovydas pasakė: „Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą.“ (1 Samuelio 25:2-35)

Nuolankus Abigailės požiūris ir atsiprašymas už šiurkštų vyro elgesį išgelbėjo jos šeimyną. Dovydas net padėkojo jai, kad sulaikė jį nuo kraujo kaltės. Nors su Dovydu ir jo vaikinais blogai elgėsi ne pati Abigailė, ji prisiėmė kaltę už saviškius ir numaldė Dovydą.

Kitas žmogus, žinojęs, kada atsiprašyti, buvo apaštalas Paulius. Kartą jam teko gintis prieš aukščiausiąjį žydų teismą, sinedrioną. Įsiutintas tiesių Pauliaus žodžių vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė ten stovintiesiems smogti jam per burną. Tuomet Paulius tarė: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?“ Įspėtas ten esančiųjų, jog įžeidė vyriausiąjį kunigą, apaštalas tuoj pripažino savo kaltę: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui.’“ (Apaštalų darbų 23:1-5)

Pauliaus pastaba, jog paskirtas teisėjas neturi smurtauti, buvo teisinga. Vis dėlto jis atsiprašė, kad nežinodamas nepagarbiai kalbėjo prieš vyriausiąjį kunigą. * Tai paskatino žydų tarybą išklausyti jo pasiaiškinimą. Kadangi Paulius žinojo apie tarybos narių susiskaldymą, jis jiems pasakė esąs teisiamas už tikėjimą prikėlimu. Dėl to kilo nesutarimų ir fariziejai stojo Pauliaus pusėn. (Apaštalų darbų 23:6-10)

Ko pasimokome iš šių dviejų biblinių pavyzdžių? Nuoširdus apgailestavimas abiem atvejais atvėrė kelią toliau bendrauti. Taigi atsiprašymas gali padėti susitaikyti. Pripažindami savo klaidas ir apgailestaudami dėl padarytos žalos galime tikėtis atviro pokalbio.

‘Aš nieko blogo nepadariau’

Jeigu koks nors žmogus užsigavo dėl mūsų žodžių ar poelgių, galbūt manome, kad jis neprotingas ar per daug jautrus. Bet Jėzus Kristus patarė savo mokiniams:  „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mato 5:23, 24)

Pavyzdžiui, brolis gali manyti, kad jam nusikaltai. Tokiu atveju, pasak Jėzaus, turi eiti ir „susitaikinti su broliu“, ar laikytum save kaltu, ar ne. Remiantis graikiškuoju tekstu, Jėzaus čia pavartotas žodis ‘nurodo abiejų prieštaraujančių pusių nusileidimą’ (Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words). Iš tiesų du nesutariantys asmenys gali būti kalti abu, nes abu netobuli ir linkę klysti. Todėl nusileisti reikia abiem.

Svarbu ne tai, kas teisus, o kas pirmas imsis taikytis. Apaštalas Paulius pastebėjęs, kad Korinto krikščionys bylinėjasi su bendratikiais pasaulietiniuose teismuose (pavyzdžiui, dėl pinigų), įspėjo juos: „Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį?“ (1 Korintiečiams 6:7) Nors Paulius taip pasakė norėdamas atkalbėti krikščionis nesikreipti dėl ginčų į pasaulietinius teismus, principas čia aiškus: taika tarp bendratikių daug svarbesnė nei įrodymas, kas teisus, o kas ne. Turėdami omenyje šį principą lengviau atsiprašysime už klaidą, kurią, brolio ar sesers manymu, esame padarę.

Būkime nuoširdūs

Tačiau kai kurie žmonės atsiprašymo žodžius vartoja per dažnai. Pavyzdžiui, Japonijoje žodis sumimasen, paprastai sakomas atsiprašant, girdimas tūkstančius kartų. Kartais jis netgi pavartojamas išreiškiant dėkingumą, kai asmuo jaučiasi nejaukiai negalėdamas atsilyginti už padarytą paslaugą. Kadangi šis žodis toks universalus, kai kam gali atrodyti, jog juo piktnaudžiaujama ir kad jį nuolat kartojantieji nėra nuoširdūs. Įvairios atsiprašymo formos, regis, per dažnai vartojamos ir kitų tautų.

Atsiprašyti, kad ir kokia kalba, reikia širdingai. Žodžiai ir balso tonas turi rodyti tikrą apgailestavimą. Jėzus Kristus savo sekėjus Kalno pamoksle mokė: „Tiesiog jūsų taip tebus taip, ne — ne, nes kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mato 5:37, NW) Jeigu atsiprašote, darykite tai nuoširdžiai! Štai pavyzdys. Oro uoste eilėje prie bagažo kontrolės vienas vyras atsiprašė, kai savo lagaminu užkliudė greta laukiančią moterį. Po kelių minučių, eilei pajudėjus, jis lagaminu tą moterį bakstelėjo dar sykį ir vėl mandagiai atsiprašė. Kai taip atsitiko trečią kartą, moters bendrakeleivis pasakė tam vyrui, kad jeigu šis iš tiesų apgailestauja, turi žiūrėti daugiau tos moters neužgauti. Nuoširdžiai gailėdamiesi dėl to, kas įvyko, turime pasiryžti klaidos nebekartoti.

Jeigu esame sąžiningi, prisiimsime kaltę už savo poelgį, prašysime atleidimo ir stengsimės kaip galėdami atlyginti žalą. O įžeistasis asmuo atgailaujančiam įžeidėjui turėtų noriai atleisti. (Mato 18:21, 22; Morkaus 11:25; Efeziečiams 4:32; Kolosiečiams 3:13) Kadangi vieni ir kiti netobuli, susitaikyti ne visada lengva. Vis dėlto atsiprašymas labai padeda sušvelninti santykius.

Kada atsiprašyti netinka

Nors apgailestavimo bei atsiprašymo žodžiai naudingi ir pagelbsti taikai, išmintingas žmogus vengia atsiprašinėti be  reikalo. Imkime pavyzdžiu ištikimybės Dievui klausimą. Būdamas žemėje Jėzus Kristus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. (Filipiečiams 2:8) Bet jis neprašė atleisti dėl to, kuo tikėjo, kad palengvintų savo kančias. Jėzus neatsiprašinėjo ir tada, kai vyriausiasis kunigas pareikalavo: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“ Užuot droviai aiškinęsis, Jėzus drąsiai atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (Mato 26:63, 64) Mintis išsaugoti taikius santykius su vyriausiuoju kunigu pažeidžiant ištikimybę savo Tėvui, Jehovai Dievui, Jėzui buvo nepriimtina.

Krikščionys gerbia valdžios pareigūnus. Bet jiems nereikia atsiprašinėti už savo klusnumą Dievui ir meilę bendratikiams. (Mato 28:19, 20; Romiečiams 13:5-7)

Taikių santykių niekas nebedrums

Šiandieną darome klaidų, nes iš savo protėvio Adomo paveldėjome netobulybę ir nuodėmę. (Romiečiams 5:12; 1 Jono 1:10) Maištas prieš Kūrėją padarė Adomą nuodėmingą. Bet iš pradžių Adomas ir Ieva buvo tobuli, be nuodėmės, ir Dievas pažadėjo tokį tobulumą žmonėms sugrąžinti. Jis sunaikins nuodėmę ir visas jos pasekmes. (1 Korintiečiams 15:56, 57)

Tik pagalvok, ką tai reikš! Patardamas, kaip kalbėti, Jėzaus įbrolis Jokūbas pasakė: „Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ (Jokūbo 3:2) Tobulas žmogus gali suvaldyti liežuvį ir jam nereikia atsiprašyti dėl netinkamų žodžių. Jis ‘sugeba pažaboti visą kūną’. Kaip nuostabu bus, kai tapsime tobuli! Niekas nebedrums taikių tarpusavio santykių. O kol kas nuoširdžiai, kai reikia, atsiprašydami už negerą poelgį lengviau išsaugosime taiką.

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Ko pamoko mus Pauliaus pavyzdys?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kai visi būsime tobuli, taikių santykių niekas nebedrums