Žemės rojumi tikėti protinga

VISAIS laikais milijonai žmonių tikėjo, kad galiausiai paliks žemę ir eis į dangų. Kai kurių manymu, Kūrėjas niekada neketino amžiams apgyvendinti mus žemėje. Asketų požiūris dar griežtesnis: žemė ir visa, kas materialu, yra bloga — kliuvinys patirti tikrąjį dvasinį pasitenkinimą ir artumą su Dievu.

Tie, kas kūrė tokias idėjas, arba nežinojo Dievo pažadų apie žemės rojų, arba sąmoningai juos atmetė. Ir šiandieną daugelis nė nemano tyrinėti, ką Dievo įkvėpti vyrai rašė apie rojų Biblijoje. (2 Timotiejui 3:16, 17) Bet, užuot priėmus žmonių teorijas, argi ne išmintingiau pasitikėti Dievo Žodžiu? (Romiečiams 3:4) Tai netgi būtina, nes Biblijoje perspėjama, kad galingas nematomas blogį sėjantis kūrinys dvasiškai apakino žmones ir dabar „suvedžioja visą pasaulį“. (Apreiškimo 12:9, Brb; 2 Korintiečiams 4:4, Brb)

Kodėl tokia painiava?

Prieštaringos idėjos apie sielą supainiojo žmones: jie nebesupranta, ką Dievas numatė dėl žemės. Daugelis tiki, kad turime nemirtingą sielą — kažką, kas atskirta nuo kūno ir nemiršta. Yra manančių, jog žmogaus siela buvo dar prieš sukuriant kūną. Pasak vieno žinyno, graikų filosofas Platonas teigė: siela „įkalinama kūne už nuodėmes, kurias padarė būdama danguje“. Panašiai sakė trečiojo amžiaus teologas Origenas: „sielos nusidėjo [danguje] prieš sujungiamos su kūnu“ ir buvo „už savo nuodėmes įkalintos [tame kūne žemėje]“. Daugybei kitų atrodo, kad žemė tėra žmogaus išbandymų laukas pakeliui į dangų.

Dėl to, kas sielai atsitinka žmogui mirus, irgi esama įvairių mokymų. Kaip rašoma knygoje History of Western Philosophy, egiptiečiai tikėjo, kad „mirusiųjų sielos eina į požemio karalystę“. Filosofai vėliau įrodinėjo kitaip: mirusiųjų sielos eina ne į tamsią požemio karalystę, o į aukštesnę dvasinę sritį. Graikų filosofas Sokratas, kaip pasakojama, teigęs, jog po mirties siela „iškeliauja į nematomą sritį... ir likusį laiką gyvena tarp dievų“.

Kas sakoma Biblijoje?

Dievo įkvėptame žodyje, Biblijoje, niekur nepaminėta, kad žmogus turi nemirtingą sielą. Perskaitykite pats Pradžios 2:7 (Brb) eilutę. Ten parašyta: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.“ Ši mintis aiški ir vienareikšmė. Sukurdamas pirmąjį vyrą, Adomą, Dievas jokios nematerialios substancijos jam neįdėjo. Biblijoje pasakyta, kad „žmogus tapo gyva siela“. Jis neturėjo sielos. Jis buvo siela.

Kurdamas žemę ir žmoniją, Jehova nebuvo numatęs, kad žmonės mirtų. Dievo sumanymu, jie turėjo amžinai gyventi žemėje rojaus sąlygomis. Adomas mirė  tik dėl to, kad nepakluso Dievo įstatymui. (Pradžios 2:8, 15-17; 3:1-6; Izaijo 45:18) Ar pirmasis žmogus po mirties nuėjo į kokią nors dvasinę sritį? Ne! Adomas — siela — grįžo į negyvas dulkes, iš kurių buvo padarytas. (Pradžios 3:17-19)

Mes visi iš protėvio Adomo paveldėjome nuodėmę bei mirtį. (Romiečiams 5:12) Ši mirtis, kaip ir pirmajam žmogui, yra būties pabaiga. (Psalmyno 146:3, 4) Nė vienoje iš 66 Biblijos knygų terminai „nemirtingas“ ar „amžinas“ nesiejami su žodžiu „siela“. Priešingai, Rašte aiškiai sakoma, kad siela, kitaip sakant, asmuo, yra mirtinga. Ji miršta. (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb)

Ar materialūs dalykai blogi?

O ką pasakytume apie teiginį, kad materialūs dalykai, tarp jų ir žemė, blogi? Tokio požiūrio laikėsi manicheizmo sekėjai. Šis religinis judėjimas, įkurtas mokytojo, vardu Manis, atsirado Persijoje trečiajame mūsų eros amžiuje. Leidinyje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Manicheizmas kilo iš kančios, būdingos žmogiškajai egzistencijai.“ Manio samprata, būti žmogumi — „svẽtima, nepakeliama, absoliučiai bloga“. Jo įsitikinimu, vienintelis būdas pabėgti nuo tos „kančios“ — sielai ištrūkti iš kūno, palikti žemę ir tapti dvasine esybe dvasių pasaulyje.

Biblijoje kalbama priešingai. Dievas matė, kad „visa, ką buvo padaręs“ kurdamas žemę ir žmoniją, „labai gera“. (Pradžios 1:31) Žmonių ir Dievo tuomet neskyrė jokios užtvaros. Adomas ir Ieva artimai bendravo su Jehova, kaip ir tobulas žmogus Jėzus Kristus su savo dangiškuoju Tėvu. (Mato 3:17)

Jeigu mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, nebūtų pasidavę nuodėmei, jie būtų amžinai džiaugęsi artimais ryšiais su Dievu Jehova žemės rojuje. Rojus buvo jų gyvenamoji vieta, nes Šventajame Rašte sakoma: „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.“ (Pradžios 2:8) Tame rojaus sode gyvybę gavo ir Ieva. Jeigu jiedu  nebūtų nusidėję, kartu su tobulais savo palikuoniais būtų galėję džiugiai darbuotis ir paversti rojumi visą žemę. (Pradžios 2:21; 3:23, 24) Tas rojus būtų buvęs amžini žmonijos namai.

Kodėl kai kurie eina į dangų?

„Bet, — galėtumėte paprieštarauti, — Biblijoje kalbama apie žmones, einančius į dangų, argi ne?“ Taip, kalbama. Po Adomo nuopuolio Jehova nusprendė įkurti dangiškąją Karalystę, kur Adomo kai kurie palikuoniai drauge su Jėzumi Kristumi „valdys žemę“. (Apreiškimo 5:10, NW; Romiečiams 8:17) Jie turėjo būti prikelti nemirtingam gyvenimui danguje. Jų skaičius — 144000, o pirmieji buvo ištikimi pirmojo amžiaus Jėzaus mokiniai. (Luko 12:32; 1 Korintiečiams 15:42-44; Apreiškimo 14:1-5)

Vis dėlto Dievas pradžioje neketino imti teisių žmonių į dangų. Būdamas žemėje Jėzus pasakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ (Jono 3:13) Per „Žmogaus Sūnų“, Jėzų Kristų, Dievas suteikė išpirką, kuri laiduoja amžinąjį gyvenimą tiems, kas tiki Jėzaus auka. (Romiečiams 5:8) Tačiau kur amžinai gyvens milijonai tokių žmonių?

Dievo pradinis tikslas bus įgyvendintas

Nors Dievas nutarė paimti kai kuriuos žmones valdyti dangaus Karalystėje kartu su Jėzumi Kristumi, tai dar nereiškia, kad visi geri žmonės eina į dangų. Jehovos sukurta žemė turėjo tapti Rojumi gyventi žmonių šeimai. Tą pradinį sumanymą Dievas netrukus įgyvendins. (Mato 6:9, 10)

Viešpataujant Jėzui Kristui bei jo dangiškiesiems bendravaldžiams, visoje žemėje vyraus taika ir laimė. (Psalmyno 37:9-11) Esantieji Dievo atmintyje bus prikelti ir džiaugsis puikia sveikata. (Apaštalų darbų 24:15) Už ištikimybę Dievui klusni žmonija bus apdovanota tuo, ką prarado protėviai — tobulybe ir amžinuoju gyvenimu žemės rojuje. (Apreiškimo 21:3, 4)

Jehova Dievas visada įgyvendina savo sumanymus. Per pranašą Izaiją jis pareiškė: „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“ (Izaijo 55:10, 11)

Biblinėje Izaijo knygoje rašoma, koks gyvenimas bus žemės rojuje. Nė vienas Rojaus gyventojas nesakys: „Aš ligotas!“ (Izaijo 33:24) Nekels pavojaus gyvūnai. (Izaijo 11:6-9) Žmonės statysis puikius namus ir juose įsikurs, augins javus ir sočiai maitinsis. (Izaijo 65:21-25) Be to, Dievas „visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“. (Izaijo 25:8)

Jau netrukus žmonės džiaugsis tokiomis puikiomis sąlygomis. Jie bus ‘išvaduoti iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę’. (Romiečiams 8:21) Kaip bus nuostabu amžinai gyventi pažadėtame žemiškajame Rojuje! (Luko 23:43) Jūs galėsite irgi ten būti, jei semiatės tikslaus pažinimo iš Šventojo Rašto, nuo jo nenukrypstate ir rodote tikėjimą Jehova Dievu bei Jėzumi Kristumi. Galite neabejoti: tikėti žemės rojumi protinga.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Adomui ir Ievai buvo skirta gyventi amžinai žemės rojuje

 [Iliustracijos 7 puslapyje]

Žemės rojuje...

jie statysis namus

sodins vynuogynus

bus Jehovos palaiminti

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

U.S. Fish & Wildlife Service, Washington, D.C./NASA