Ar visada reikia Biblijos nurodymo?

KAI buvai vaikas, tėvai tikriausiai buvo nustatę nemaža taisyklių. Paaugęs supratai, jog jie linkėjo tau tik gero. Net ir suaugęs tikriausiai tebesivadovauji kai kuriais tėvų įdiegtais principais.

Mūsų dangiškasis Tėvas Jehova savo Žodyje Biblijoje davė įvairių konkrečių įsakymų. Pavyzdžiui, jis draudžia stabmeldystę, ištvirkavimą, svetimavimą ir vogimą. (Išėjimo 20:1-17; Apaštalų darbų 15:28, 29) Dvasiškai ‘augdami visais atžvilgiais’, imame suprasti, kad Jehova linki mums vien tik gero, kad jo nuostatai nėra neprotingi suvaržymai. (Efeziečiams 4:15; Izaijo 48:17, 18; 54:13)

Tačiau neretai konkretaus nurodymo Biblijoje nėra. Neradę tiesaus įsakymo, kai kurie mano galį pasielgti kaip patinka. Jie tvirtina, esą Dievas būtų išreiškęs savo valią aiškiu nurodymu, jei to būtų reikėję.

Taip samprotaujantys kartais nusprendžia neišmintingai ir vėliau dėl to graužiasi. Jie neįžvelgia, jog Biblijoje ne vien surašyti įstatymai, bet ir atskleidžiama, kaip Dievas mąsto. Tyrinėdami Bibliją sužinome Jehovos požiūrį ir laviname sąžinę, kad galėtume apsispręsti pagal jo valią. Taip džiuginame jo širdį ir skiname gardžius išmintingų sprendimų vaisius. (Efeziečiams 5:1)

Puikūs Biblijos pavyzdžiai

Skaitydami Biblijos pasakojimus apie Dievo tarnus senovėje, randame atsitikimų, kai jie elgėsi pagal Jehovos požiūrį net ir neturėdami tiesioginio įsakymo. Štai Juozapas. Tomis dienomis, kai Potifaro žmona nedavė jam ramybės amoraliais pasiūlymais, nebuvo Dievo įkvėpto įsakymo, draudžiančio svetimauti. Tačiau ir be įsakymo Juozapas suvokė, jog svetimauti reikštų ne tik sutepti savo sąžinę, bet ir „nusidėti Dievui“. (Pradžios 39:9) Matyt, Juozapas suprato, kad toks elgesys nesiderina su Dievo požiūriu ir valia, kurią jis išreiškė Edene. (Pradžios 2:24)

Apsvarstyk ir kitą pavyzdį. Apaštalų darbų 16:3 rašoma, kad Paulius, prieš pasiimdamas Timotiejų į misionieriškas keliones, jį apipjaustydino. Tačiau 4 eilutėje skaitome, jog paskui Paulius su Timotiejumi keliavo per miestus ir „liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų“. Vienas iš nutarimų buvo tas, kad krikščionys nebepavaldūs Įstatymui ir neprivalo būti apipjaustyti. (Apaštalų darbų 15:5, 6, 28, 29) Kodėl gi Paulius nusprendė, jog Timotiejui šito reikia? „Dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo [Timotiejaus] tėvą esant graiką.“ Paulius  nenorėjo nieko užgauti. Jis žiūrėjo, kad krikščionys galėtų ‘prisistatyti kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje’. (2 Korintiečiams 4:2; 1 Korintiečiams 9:19-23)

Taip mąstė abu — ir Paulius, ir Timotiejus. Paskaityk Romiečiams 14:15, 20, 21 bei 1 Korintiečiams 8:9-13; 10:23-33, kaip Paulius rūpinosi kitų dvasine gerove, ypač linkusių piktintis tuo, kas šiaip nėra bloga. O apie Timotiejų apaštalas rašė: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis su manimi tarnavo kaip sūnus su tėvu.“ (Filipiečiams 2:20-22) Koks puikus pavyzdys tiedu krikščionys! Užuot pasirinkę kas patiems patogiau ar maloniau, jie sekė Jehovos bei jo Sūnaus meile ir, neturėdami konkretaus Dievo nurodymo, žiūrėjo, kaip savo sprendimais gali paveikti kitus.

Pasvarstyk ir apie Jėzų Kristų — mūsų didžiausią pavyzdį. Kalno pamoksle jis paaiškino, kad tie, kurie suvokia Dievo įstatymų dvasią, laikysis jų netgi tada, kai nėra tiesioginio įsakymo ar draudimo. (Mato 5:21, 22, 27, 28) Jėzus, Paulius, Timotiejus, Juozapas nemanė, kad nesant konkretaus Dievo paliepimo gali elgtis kaip patinka. Prisiderindami prie Dievo mąstysenos šie vyrai laikėsi Jėzaus nurodytų dviejų didžiausių įsakymų — mylėti Dievą ir artimą. (Mato 22:36-40)

Šių laikų krikščionys

Akivaizdu, jog Biblija nėra teisinis dokumentas, kuriame viskas detaliai reglamentuota. Tačiau Jehovos širdis džiaugiasi, kai nusprendžiame elgtis kaip jam patinka, net jei nėra konkrečiai įsakyta, ką daryti. Kitaip tariant, užuot kaskart tikėjusis tiesaus Dievo nurodymo, verčiau stenkimės ‘suprasti, kokia yra Viešpaties valia’. (Efeziečiams 5:17, kursyvas mūsų; Romiečiams 12:2) Kodėl Jehovą tai džiugina? Nes jis mato, jog rūpinamės ne savo įnoriais ir teisėmis, o kaip įtikti jam. Dar todėl, kad esame tokie dėkingi jam už meilę, jog ir patys norime taip mylėti bei leistis tos meilės skatinami. (Patarlių 23:15; 27:11) Be to, Raštu pagrįsti tinkami poelgiai palaiko dvasingumą, netgi fizinę sveikatą.

Panagrinėkime, kaip šį principą taikyti.

Pramogų pasirinkimas

Tarkim, jaunuolis ketina pirkti kompaktinę plokštelę. Melodija labai miela, tačiau jam neramu, nes viršelis rodo, kad dainų tekstuose kurstoma seksualinė aistra, vartojamos nešvankybės. Be to, daugumoje kitų įrašų tas atlikėjas agresyvus ir lieja pyktį. Jaunuolis myli Jehovą,  tad svarsto, ką Jis apie tai galvotų. Kaip įžvelgti, kokia yra Dievo valia?

Laiške galatams, išvardijęs kūno darbus, apaštalas Paulius kalba apie Dievo dvasios vaisius. Juos tikriausiai žinai: tai meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. O kokie yra kūno darbai? Paulius rašo: „Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“ (Galatams 5:19-23)

Atkreipk dėmesį į žodžius „panašūs dalykai“. Paulius neišvardijo visko, ką galima laikyti kūno darbais. Tad nedera samprotauti: „Raštas man leidžia daryti viską, ko Paulius neįtraukė į kūno darbų sąrašą.“ Skaitytojas turi pasitelkti nuovoką ir atpažinti, kokie yra „panašūs dalykai“, net jeigu jie Pauliaus nepaminėti. Tie, kas užsispyrusiai daro „panašius dalykus“, net konkrečiai nenurodytus, nepatirs Dievo Karalystės palaimų.

Tad svarbu suprasti, arba įžvelgti, kas nemiela Jehovos akims. Gal atrodo sunku? Tuomet pagalvok: jeigu gydytojas tau patartų valgyti daugiau vaisių bei daržovių, o pyragaičių, ledų ir panašių dalykų vengti, ar būtų sunku suvokti, kam priskirtinas tortas? Dabar dar sykį peržvelk, kokie yra Dievo dvasios vaisiai ir kūno darbai. Kam iš jų priklauso minėtasis muzikos įrašas? Jis tikrai neugdo meilės, gerumo, kantrybės ir kitų savybių, kokias skiepija Dievo dvasia. Ir be konkretaus nurodymo visiškai aišku, kad tokią muziką Dievas laiko nepriimtina. Tas pat sakytina apie tam tikrus skaitinius, filmus, televizijos laidas, kompiuterinius žaidimus, tinklalapius ir panašius dalykus.

Derama išvaizda

Biblijos principai taip pat padeda apsispręsti dėl aprangos bei išvaizdos. Jais vadovaudamiesi krikščionys stengiasi atrodyti prideramai ir patraukliai. Tačiau ir šioje srityje Jehovą mylintis asmuo mato galimybę daryti ne tai, kas pačiam patinka, o kas pradžiugins dangiškąjį Tėvą. Kaip jau supratome, Jehovai ne vis vien, kaip elgiasi jo tarnai, net ir tose srityse, kur jis nedavė konkrečių nurodymų. Aprangos stiliai skiriasi, nelygu vietovė, be to, nuolat kinta. Tačiau Dievas nurodė pagrindinius principus, kuriais jo tarnai turi visada vadovautis.

Pavyzdžiui, 1 Timotiejui 2:9, 10 sakoma: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau — kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu [„kurios išsipažįsta garbinančios Dievą“, Jr] — gerais darbais.“ Tad krikščionėms ir krikščionims taip pat svarbu pamąstyti, kokio apdaro aplinkiniai tikisi iš tų, kurie ‘išpažįsta garbinantys Dievą’. Jehovos tarnui itin svarbu apsvarstyti, kaip jo apranga paveiks kitų žmonių požiūrį į jo skelbiamą Biblijos žinią. (2 Korintiečiams 6:3) Pavyzdingam krikščioniui ne per daug rūpi jo paties skonis ar vadinamosios teisės;  jis labiau žiūrės, kad nieko nesuklaidintų ar nepapiktintų. (Mato 18:6; Filipiečiams 1:10)

Pastebėjęs, kad koks išvaizdos elementas ką nors erzina ar piktina, jis gali sekti apaštalu Pauliumi ir kitų dvasinę gerovę laikyti svarbesne už savo pomėgius. Paulius paragino: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Korintiečiams 11:1) O apie Jėzų apaštalas rašė: „Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui.“ Pauliaus mintis aiški visiems krikščionims: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai.“ (Romiečiams 15:1-3)

Aštrinkime nuovoką

Kaip išlavinti nuovoką, kad įtiktume Jehovai netgi jei nėra konkretaus nurodymo, kaip pasielgti? Jeigu kasdien skaitome ir tyrinėjame jo Žodį, apmąstome ką perskaitome, mūsų nuovoka lavėja. Tai neįvyksta staiga. Kaip ir vaiko brendimas, dvasinis augimas yra laipsniškas, ne iš karto tampa akivaizdus. Tad būkime kantrūs ir nenusivilkime, jeigu neįžvelgiame greitos pažangos. Kita vertus, nuovoka savaime netaps aštresnė vien per laiką. Kaip minėjome, būtina reguliariai apmąstyti Dievo Žodį ir laikytis jo kiek tik pajėgiame. (Hebrajams 5:14)

Galima sakyti, Dievo įstatymai yra mūsų klusnumo išmėginimas, o principai — dvasingumo ir troškimo jam įtikti. Dvasiškai augdami vis labiau stengsimės sekti Jehova ir jo Sūnumi. Sprendimus derinsime su Jehovos požiūriu, atskleistu Raštuose. Visu kuo džiugindami savo dangiškąjį Tėvą, pamatysime, jog ir mūsų pačių gyvenimas darosi džiugesnis.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Aprangos stiliai skiriasi, nelygu vietovė, bet pasirinkdami turime vadovautis Biblijos principais