Pradžios knygos apžvalga (1 dalis)
Jehovos Žodis gyvas
Pradžios knygos apžvalga (1 dalis)
PRADŽIOS knygoje pasakojama, kaip atsirado visata, kaip buvo paruošta žemė ir kaip joje apsigyveno žmonės. Mozė šią knygą parašė Sinajaus dykumoje ir užbaigė tikriausiai 1513 m. p. m. e.
Iš jos puslapių sužinome, koks buvo pasaulis prieš Tvaną, kas atsitiko prasidėjus potvaninei erai, kaip Dievas Jehova elgėsi su Abraomu, Izaoku, Jokūbu ir Juozapu. Straipsnyje trumpai apžvelgsime Pradžios 1:1—11:9 aprašytus įvykius — maždaug iki tada, kai Jehova ėmė bendrauti su Abraomu.
PASAULIS PRIEŠ TVANĄ
Pirmasis Biblijos žodis „pradžioje“ nurodo laiką prieš milijardus metų. Visų šešių kūrimo „dienų“, arba savitų kūrybos laikotarpių, įvykiai aprašyti taip, kaip būtų atrodę stebėtojui žemėje. Šeštos dienos pabaigoje Dievas sukuria žmogų. Nors Rojus dėl žmonių neklusnumo greitai prarandamas, Jehova suteikia viltį. Pati pirmoji Biblijos pranašystė kalba apie „sėklą“ (Brb), kuri pašalins nuodėmės padarinius ir sutrins Šėtonui galvą.
Per vėlesnius 16 šimtmečių Šėtonui pavyksta atitraukti nuo Dievo visus, išskyrus ištikimuosius Abelį, Henochą, Nojų. Pavyzdžiui, Kainas nužudo savo teisų brolį Abelį. ‘Žmonės pradeda šauktis Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo’ (Brb), matyt, kaip nors šventvagiškai. Apie tų laikų smurtingą dvasią liudija Lamecho sukurta poema, kaip jis neva gindamasis nužudė jaunuolį. Sąlygos dar pablogėja, kai neklusnūs Dievo angelai ima į žmonas moteris ir jiems gimsta žiaurūs milžinai nefilai. Tačiau ištikimasis Nojus stato laivą, drąsiai perspėja žmones apie artėjantį Tvaną ir išsigelbėja su visa šeima.
Atsakymai į klausimus:
1:16. Kaip galėjo Dievas apšviesti žemę pirmąją dieną, jeigu dangaus šviesuliai buvo padaryti tik ketvirtąją? Pradžios 1 skyriaus 16 eilutėje žodžiu „padaryti“ verčiamas kitas hebrajiškas žodis, ne pavartotasis 1, 21 ir 27 eilutėse ir išverstas „sukurti“. „Dangus“ su visais šviesuliais buvo sukurtas daug anksčiau nei prasidėjo „pirmoji diena“, tik šviesa žemės dar nepasiekė. Pirmąją dieną „šviesa pasirodė“, kai išsklaidyti spinduliai prasiskverbė pro debesų sluoksnius ir tapo matomi žemėje. Sukantis žemės rutuliui diena ėmė keisti naktį. (Pradžios 1:1-3, 5) Bet patys tos šviesos šaltiniai žemėje vis dar buvo neregimi. Tik ketvirtuoju kūrimo laikotarpiu įvyko pastebimų pokyčių. Tada saulė, mėnulis ir žvaigždės ėmė „šviesti žemei“. (Pradžios 1:17) „Dievas padarė“ tuos šviesulius ta prasme, kad jie žemėje tapo matomi.
3:8. Ar Dievas Jehova kalbėjosi su Adomu pats? Kaip rašoma Biblijoje, Dievas žmonėms daugiausia kalbėdavo per angelus. (Pradžios 16:7-11; 18:1-3, 22-26; 19:1; Teisėjų 2:1-4; 6:11-16, 22; 13:15-22) Pagrindinis Dievo kalbėtojas buvo jo viengimis Sūnus, „Žodis“. (Jono 1:1) Būtent per šį „Žodį“ Dievas greičiausiai kalbėjo Adomui ir Ievai. (Pradžios 1:26-28; 2:16; 3:8-13, Brb)
3:17. Kaip ir kokiam laikui žemė buvo prakeikta? Prakeikimas reiškė, kad žemę dabar bus labai sunku įdirbti, nes joje augs erškėčiai ir usnys. Tuos padarinius Adomo palikuoniai jautė taip stipriai, kad Nojaus tėvas Lamechas kalbėjo apie „mūsų rankų nusikamavimą dėl dirvos, kurią Viešpats prakeikė“. (Pradžios 5:29, Jr) Po Tvano Jehova palaimino Nojų bei jo sūnus ir pareiškė per juos pripildysiąs žemę. (Pradžios 9:1) Dirvos prakeikimą jis, matyt, panaikino. (Pradžios 13:10)
4:15. Kaip Jehova „paženklino Kainą“? Biblijoje nesakoma, jog Kainui ant kūno buvo uždėtas ženklas ar žymė. Tai greičiausiai reiškė visiems žinomą bei privalomą nurodymą nežudyti Kaino iš keršto.
4:17. Iš kur Kainas gavo žmoną? Adomui „gimė sūnų bei dukterų“. (Pradžios 5:4) Taigi Kainas paėmė į žmonas vieną iš savo seserų ar galbūt dukterėčių. Vėliau Dievo įstatymas uždraudė izraelitams tuoktis su kraujo broliais ir seserimis. (Kunigų 18:9)
5:24. Kaip Dievas ‘paėmė Henochą’? Henochui, matyt, grėsė mirtinas pavojus, bet Dievas neleido jam būti priešų kankinamam. „Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties“, — rašė apaštalas Paulius. (Hebrajams 11:5) Tai nereiškia, kad Dievas jį paėmė į dangų, kur gyventų toliau. Jėzus pirmasis pakilo į dangų. (Jono 3:13; Hebrajams 6:19, 20) Žodžiai „buvo perkeltas, kad neregėtų mirties“, gali reikšti, jog Dievas leido Henochui visiškai pasinerti į pranašišką regėjimą ir tada nutraukė jo gyvybę. Taip šis nepatyrė kančių, arba ‘nematė mirties’, nuo savo priešų.
6:6. Kokia prasme Jehova „gailėjosi“ sukūręs žmogų? Hebrajiškas žodis, čia išverstas „gailėjosi“, rodo požiūrio ar ketinimų pokytį. Jehova — tobulas, tad neapsiriko kurdamas žmogų. Bet ėmė kitaip žiūrėti į piktąją prieštvaninę kartą. Užgautas jos piktadarybių, Dievas iš Kūrėjo virto naikintoju. Tačiau keletą žmonių išsaugodamas aiškiai parodė, kad gailisi tik dėl tų, kurie tapo nedori. (2 Petro 2:5, 9)
7:2. Kuo remiantis gyvūnai buvo suskirstyti į švarius ir nešvarius? Skirtumą, matyt, lėmė ne tai, ką galima ir ko negalima valgyti, o ką dera aukoti Dievui. Mėsa iki Tvano visai nebuvo valgoma. Nurodymai apie „švarų“ ir „nešvarų“ maistą pasirodė tik Mozės įstatyme ir buvo panaikinti tam įstatymui netekus galios. (Apaštalų darbų 10:9-16; Efeziečiams 2:15) Nojus greičiausiai žinojo, ką tinka aukoti garbinant Jehovą. Išėjęs iš laivo jis tuojau „pastatė Viešpačiui aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias atnašas“. (Pradžios 8:20)
7:11. Iš kur radosi vanduo, sukėlęs pasaulinį Tvaną? Per antrąjį kūrimo laikotarpį, arba „dieną“, kai atsirado atmosferos „erdvė“, vandenys buvo „po erdve“ bei „virš erdvės“. (Pradžios 1:6, 7, K. Burbulio vertimas, 1979—1988) Vandenys „po erdve“ jau buvo žemėje, o vandenys „virš erdvės“ — tai milžiniškas kiekis aukštai tvyrančios drėgmės, „didžioji bedugnė“. Šie vandenys ir išlijo Nojaus dienomis.
Ko pasimokome:
1:26. Sukurti pagal Dievo paveikslą, žmonės geba atspindėti Kūrėjo savybes. Turime stengtis puoselėti tokias savybes kaip meilė, gailestis, malonumas, gerumas, kantrybė, tuo atspindėdami Tą, kuris mus sukūrė.
2:22-24. Santuoką įsteigė Dievas. Santuokinis ryšys — neišardomas ir šventas. Šeimos galva — vyras.
3:1-5, 16-23. Laimė priklauso nuo to, ar gyvendami pripažįstame Jehovos visavaldystę.
3:18, 19; 5:5; 6:7; 7:23. Jehovos žodis visada išsipildo.
4:3-7. Jehova priėmė Abelio auką, nes šis buvo teisus tikėjimo vyras. (Hebrajams 11:4) O Kainas, sprendžiant iš poelgių, neturėjo tikėjimo. Jis darė kas nedora iš pavydo, neapykantos, keršto. (1 Jono 3:12) Be to, aukojo, matyt, atsainiai, ne iš sielos gelmių. Ar mūsų šlovinimo aukos, skirtos Jehovai, neturėtų būti duodamos iš širdies, o paskatos — tinkamos, elgesys — teisingas?
6:22. Nors laivą statyti teko daug metų, Nojus padarė viską, ką Dievas liepė. Todėl su šeima buvo išsaugotas per Tvaną. Jehova kalba mums per savo rašytinį Žodį ir vadovauja per savo organizaciją. Jo klausyti ir jam paklusti — naudinga.
7:21-24. Jehova nesunaikina teisiųjų su nedorėliais.
ŽMONIJA ĮŽENGIA Į NAUJĄ ERĄ
Žuvus prieštvaniniam pasauliui, žmonės įžengia į naują erą. Jiems leidžiama valgyti mėsą, tik liepiama susilaikyti nuo kraujo. Jehova įveda mirties bausmę už žmogžudystę bei sudaro vaivorykštės sandorą, pažadėdamas niekada nebesukelti Tvano. Nojaus trys sūnūs tampa žmonijos protėviais, bet provaikaitis Nimrodas pasidaro „galingu medžiotoju, priešišku Jehovai“ (NW). Užuot išsiskirstę ir apgyvenę žemę, žmonės sumano save išgarsinti: stato Babelio miestą ir bokštą. Jehova sužlugdo šią statybą — sumaišo žmonių kalbą ir išsklaido juos po visą pasaulį.
Atsakymai į klausimus:
8:11. Jeigu Tvanas sunaikino medžius, kur balandis rado alyvmedžio lapą? Yra dvi galimybės. Būdamas gana atsparus, alyvmedis užėjus Tvanui galėjo išsilaikyti po vandeniu ne vieną mėnesį. Vandeniui nuslūgus, jis vėl išleido lapus. Kita vertus, balandis galbūt rado alyvmedžio atžalą, prasikalusią vandeniui nusekus, ir atnešė Nojui jos lapą.
9:20-25. Kodėl Nojus prakeikė Kanaaną? Labai galimas dalykas, Kanaanas pasielgė kažkaip iškrypėliškai su savo seneliu Nojumi. Kanaano tėvas Chamas šitai žinodamas nesikišo, regis, net plepėjo apie tai. Tačiau kiti du Nojaus sūnūs, Semas ir Jafetas, užklojo savo tėvą. Dėl to buvo palaiminti, o Kanaanas prakeiktas. Pats Chamas kentėjo dėl gėdos, kurią užtraukė savo palikuoniams.
10:25. Kaip Pelego dienomis buvo „padalyta“ žemė? Pelegas gyveno nuo 2269 iki 2030 metų p. m. e. Būtent „jo dienomis“ Jehova sukėlė didįjį pasidalijimą — sumaišė Babelio statytojų kalbą ir išsklaidė juos po visą žemę. (Pradžios 11:9) Taip Pelego dienomis „buvo padalyta žemė [arba žemės gyventojai]“.
Ko pasimokome:
9:1; 11:9. Jokie žmonių planai ar pastangos nesutrukdys Jehovai įgyvendinti savo tikslo.
10:1-32. Du genealoginiai sąrašai iki Tvano ir po jo (5 bei 10 skyriuose) per tris Nojaus sūnus susieja visą žmoniją su pirmuoju žmogumi, Adomu. Asirai, chaldėjai, hebrajai, sirai ir kai kurios arabų gentys yra Semo palikuoniai. Etiopai, egiptiečiai, kanaaniečiai, kai kurios afrikiečių bei arabų gentys — Chamo. O indoeuropiečiai — Jafeto. Visi žmonės susiję giminystės saitais, visi Dievo požiūriu gimsta lygūs. (Apaštalų darbų 17:26) Ši tiesa turėtų paveikti mūsų elgseną bei požiūrį į kitus.
Dievo Žodis veiksmingas
Pirmoje Pradžios knygos dalyje yra vienintelis tikslus žmonijos kilmės aprašymas. Iš jo suvokiame, kam Dievas apgyvendino žmones žemėje. Tikra paguoda žinoti, kad jokie žmonių mėginimai, tokie kaip Nimrodo, nesukliudys Dievui įgyvendinti savo pirmykščio tikslo.
Kai ruošdamasis Teokratinės tarnybos mokyklai skaitai savaitei užduotą Biblijos ištrauką, skyrelis „Atsakymai į klausimus“ padės geriau suprasti kai kurias sunkias Rašto eilutes. Iš pastabų skirsnyje „Ko pasimokome“ sužinosi, kuo tai savaitei skirtos Biblijos mintys naudingos tau. Jei tinkama, jomis galima pasinaudoti per Tarnybos sueigą aptariant vietines reikmes. Jehovos Žodis tikrai yra gyvas ir gali veikti mūsų gyvenimą. (Hebrajams 4:12)