Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kaip dera prisiminti Jėzų Kristų?

Kaip dera prisiminti Jėzų Kristų?

Kaip dera prisiminti Jėzų Kristų?

Jėzus Kristus „tikrai buvo vienas iš įtakingiausių pasaulio žmonių“ (The World Book Encyclopedia).

ĮŽYMŪS žmonės paprastai prisimenami dėl savo padarytų darbų. Tad kodėl nemažai kas mini Jėzaus gimimą labiau nei jo darbus? Visame krikščioniškame pasaulyje įvykius, susijusius su jo gimimu, išvardins dauguma. O ar daug kas atsimena ir stengiasi taikyti puikius Kristaus mokymus, pasakytus per Kalno pamokslą?

Aišku, Jėzaus gimimas buvo nepaprastas įvykis, bet pirmieji jo mokiniai dėmesį sutelkė į savo Mokytojo darbus bei mokymus. Dievas tikrai nenorėjo, kad Kristaus gimimas užgožtų jo, subrendusio vyro, gyvenimą. Tačiau per Kalėdas Kristaus asmenybę užtemdo legendos.

Be to, nerimą kelia ir tai, kaip švenčiamos Kalėdos. Jeigu Jėzus šiandien ateitų į žemę, ką pamanytų apie klestinčią kalėdinę prekybą? Kai prieš du tūkstančius metų Jėzus apsilankė Jeruzalės šventykloje, pasipiktino pinigų keitėjais ir prekiautojais, siekusiais pasipelnyti per žydų religinę šventę. „Pasiimkite visa tai iš čia — jis pasakė. — Ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jono 2:13-16, Brb) Aišku, Jėzus nepritarė, kad religija persipina su komercija.

Daugeliui atsidavusių Ispanijos katalikų kelia susirūpinimą vis didėjantis kalėdinės prekybos bumas. Tačiau tokia tendencija tikriausiai neišvengiama turint omenyje daugelio šios šventės papročių kilmę. Žurnalistas Chuanas Arjasas sako: „Tie krikščionybės išpažinėjai, kurie kritikuoja, jog Kalėdos tapo ‘stabmeldiškos’ ir iš religinės šventės virto daugiau pasilinksminimu bei proga apsipirkti, paprastai nežino, kad jau iš pat pradžių ši šventė... turėjo daug romėnų pagoniškų [saulės] iškilmių papročių“ (El País, 2001 metų gruodžio 24-osios numeris).

Pastaruoju laiku Ispanijos spaudoje ir leidžiamose enciklopedijose nemažai rašoma apie pagonišką Kalėdų kilmę bei jų komercinį pobūdį. Apie Kalėdų datą katalikų leidinyje Enciclopedia de la Religión Católica atvirai sakoma: „Romos Bažnyčia nusprendė parinkti šią šventės datą, atrodo, tam, kad pagonių iškilmes pakeistų krikščioniškomis... Žinome, jog Romoje tokiu metu, gruodžio 25-ąją, pagonys švęsdavo natalis invictii — ‘nenugalimosios saulės’ gimtadienį.“

Enciklopedijoje Enciclopedia Hispánica irgi tvirtinama: „Kalėdų šventimas gruodžio 25-ąją nėra tiksli chronologinė sukaktis, o Romoje švęstos žiemos saulėgrįžos šventės sukrikščioninimas.“ Kaip romėnai švęsdavo šį žiemos saulėtekį? Puotaudami, linksmindamiesi, keisdamiesi dovanomis. Kadangi bažnyčios vadovai tokios populiarios šventės panaikinti nenorėjo, ją „sukrikščionino“ — vietoj saulės gimimo pavadino Jėzaus gimtadieniu.

Jau nuo pat pradžių tiek ketvirtajame, tiek penktajame šimtmečiais nelengva buvo priversti atsisakyti saulės garbinimo. Katalikų „šventasis“ Augustinas (354—430 m. e. m.) jautė pareigą paskatinti bendratikius nešvęsti gruodžio 25-osios taip, kaip pagonys — saulės garbei. Šios romėnų šventės papročiai net šiandien populiarūs per Kalėdas.

Linksmybių ir prekybos šventė

Bėgant šimtmečiams dėl daugelio priežasčių Kalėdos virto populiariausia tarptautine linksmybių bei prekybos švente. Palaipsniui prigijo ir kiti, ypač šiaurės Europos, žiemos iškilmių papročiai. * O XX amžiuje prekybininkai bei rinkodaros specialistai entuziastingai palaikė bet kokį paprotį, duodantį didžiulį pelną.

Tad kas iš viso to išėjo? Švęsti Kristaus gimimą pasidarė svarbiau už paties įvykio reikšmę. Dažnai per tradicines Kalėdas Kristaus vardas net neminimas. „[Kalėdos] yra pasaulinė šeimos šventė ir kiekvienas ją švenčia kaip išmano“, — rašoma Ispanijos laikraštyje El País.

Toks apibūdinimas rodo, į ką linkstama ne tik Ispanijoje, bet ir kitose šalyse. Kuo prabangesnės darosi Kalėdos, tuo menkesnės žinios apie Kristų. Tad Kalėdos vis labiau panašėja į buvusias romėnų iškilmes — puotaujama, pramogaujama, keičiamasi dovanomis.

„Kūdikis mums gimė!“

Jeigu tradicinės Kalėdos niekaip nesusijusios su Kristumi, kaip tikriesiems krikščionims dera prisiminti jo gimimą ir gyvenimą? Maždaug septyni šimtai metų iki Jėzaus gimimo Izaijas apie jį pranašavo: „Kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.“ (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]) Kodėl Izaijas nurodė, kad Jėzaus gimimas ir veikla bus tokie reikšmingi? Kadangi Jėzus taps galingu valdovu. Jį vadins Ramybės Kunigaikščiu ir taika bus begalinė, o jo viešpatavimas beribis. Be to, savo valdymą Jėzus palaikys „teismu ir teisumu“. (Izaijo 9:6 [9:7, Brb])

Izaijo žodžius atkartojo angelas Gabrielius pranešdamas Marijai apie būsimą Jėzaus gimimą: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo.“ (Luko 1:32, 33) Didžiausia Jėzaus gimimo svarba — darbas, kurį Kristus padarys kaip paskirtasis Dievo Karalystės Karalius. Jėzaus valdymas gali būti palaima visiems, taigi ir jums bei jūsų artimiesiems. Juk angelai nurodė, kad jo gimimas atneš „žemėje ramybę [Dievo] mylimiems žmonėms“. (Luko 2:14)

Kas gi netrokšta gyventi taikiame, teisingame pasaulyje? Bet kad džiaugtumės taika, kuri įsigalės Kristui valdant, reikia būti Dievo mylimiems ir turėti gerus santykius su juo. Pasak Jėzaus, pirmas žingsnis tokiems santykiams užmegzti — įgyti žinių apie Dievą ir Kristų. „Amžinasis gyvenimas, — kalbėjo Jėzus, — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ (Jono 17:3)

Gerai pažindami Jėzų, nebespėliojame, kaip jis norėtų būti mūsų prisimenamas. Valgant, geriant, keičiantis dovanomis tuo pat laiku, kai vykdavo senovės pagonių šventė? Visai ne. Naktį prieš mirtį Jėzus savo mokiniams pasakė, kas jam būtų miela. „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu.“ (Jono 14:21)

Jehovos liudytojai išsamiai tyrinėja Šventąjį Raštą, padedantį suvokti, kokie yra Dievo ir Jėzaus įsakymai. Jie mielai padėtų ir jums suprasti tuos svarbius įsakus, kad prisimintumėte Jėzų taip, kaip dera.

[Išnaša]

^ pstr. 11 Pavyzdžiui, Kalėdų eglutė ir Kalėdų senelis.

[Rėmelis/iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Ar Biblijoje sakoma, jog netinka vaišintis ir duoti dovanas?

Dovanos

Biblija pritaria dovanotojams. Pats Jehova vadinamas „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėju. (Jokūbo 1:17) Jėzus paminėjo, kad rūpestingi tėvai duoda dovanų vaikams. (Luko 11:11-13) Jobui pasveikus draugai bei artimieji irgi atnešė jam dovanų. (Jobo 42:11) Tačiau tokioms dovanoms duoti nereikėjo laukti kokios nors šventės. Jas duoti skatino širdis. (2 Korintiečiams 9:7)

Šeimos šventės

Šeimos šventės labiau suvienija artimuosius, ypač jeigu jie nebegyvena drauge. Jėzus ir jo mokiniai atėjo į vestuves Kanoje, kur, aišku, susirinko didžiulis būrys giminių bei draugų. (Jono 2:1-10) O Jėzaus pasakojime apie sūnų palaidūną tėvas, sugrįžus vaikui, iškėlė šeimoje puotą su muzika ir šokiais. (Luko 15:21-25)

Vaišės

Biblijoje dažnai kalbama apie Dievo tarnus, skaniai besivaišinančius su šeima, draugais, bendratikiais. Trims angelams apsilankius pas Abraomą, šis paruošė vaišėms veršienos, pieno, sviesto, plokštainių. (Pradžios 18:6-8) Saliamono žodžiais tariant, ‘valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu’ yra Dievo dovana. (Mokytojo 3:13; 8:15)

Be abejo, Dievas nori, kad gardžiai valgytume su draugais, namiškiais; jis pritaria ir dovanojimui. Tai daryti yra daugybė progų ištisus metus.