Mums vertinga simbolinė drama

KAIP sunku būtų aiškiai suvokti kai kurių Šventojo Rašto fragmentų reikšmę, jeigu jos nenušviestų kitos Biblijos eilutės! Dievo Žodyje gausu pasakojimų, kurie, atrodo, tik perteikia istorinius įvykius. Vis dėlto juose gali slypėti gilesnė prasmė, ne iš karto pastebima. Vienas pavyzdys — pasakojimas apie dvi moteris iš patriarcho Abraomo šeimos. Jį apaštalas Paulius pavadino simboline drama, arba alegorija (Galatams 4:24, Jr).

Į šią dramą verta sutelkti dėmesį, nes tai, ką ji simbolizuoja, itin reikšminga visiems, norintiems patirti Jehovos Dievo malonę. Kodėl reikšminga? Prieš atsakydami apsvarstykime, kokios aplinkybės paskatino Paulių atskleisti tos dramos prasmę.

Pirmojo amžiaus Galatijos krikščionis reikėjo pataisyti. Kai kurie iš jų tebesilaikė „dienų, mėnesių, laikotarpių, metų“, nurodytų Mozės įstatyme. Jie tvirtino, kad nepaklusdami Įstatymui tikintieji neįgis Dievo palankumo (Galatams 4:10; 5:2, 3). Tačiau Paulius suvokė, jog laikytis tam tikrų dienų ar švenčių krikščionims nebereikia. Kad tai įrodytų, jis atkreipė dėmesį į pasakojimą, girdėtą kiekvienam, žinančiam žydų istoriją.

Paulius galatams priminė, jog Abraomui, žydų tautos protėviui, gimė Izmaelis ir Izaokas. Pirmąjį jam pagimdė tarnaitė Hagara, antrąjį — „laisvoji“ moteris Sara. Galatai, raginantys paklusti Mozės įstatymui, be abejo, žinojo, kad Sara buvo nevaisinga ir kad norėdama susilaukti palikuonio atidavė savo tarnaitę Abraomui į žmonas. Jiems taip pat buvo žinoma, jog pastojusi Hagara ėmė niekinti savo šeimininkę.  Bet, pagal Dievo pažadą, senatvėje sūnus gimė ir Sarai. Vėliau Hagarą su Izmaeliu Abraomas išsiuntė, nes Izmaelis piktai elgėsi su Saros sūnumi (Pradžios 16:1-4; 17:15-17; 21:1-8, 10-14; 21:9, Brb; Galatams 4:22, 23).

Dvi moterys, dvi sandoros

Kaip Paulius paaiškino šią simbolinę dramą? „Tiedvi moterys — tai dvi Sandoros, — rašė jis. — Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei; ją reiškia Hagara. [...] Ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais“ (Galatams 4:24, 25). Hagara vaizdavo etninį Izraelį su jo sostine Jeruzale. Žydų tauta buvo susisaisčiusi su Jehova Įstatymo sandora, sudaryta prie Sinajaus kalno. Ši sandora izraelitams nuolat primindavo, kad jiems viešpatauja nuodėmė ir kad reikia išpirkos, išlaisvinančios iš šios vergijos (Jeremijo 31:31, 32; Romiečiams 7:14-24).

Ką gi vaizdavo „laisvoji“ moteris Sara ir jos sūnus Izaokas? Pauliaus žodžiais, Sara, „nevaisingoji“, simbolizavo Dievo žmoną — dangiškąją jo organizacijos dalį. Ši „moteris“ buvo nevaisinga ta prasme, kad iki Jėzaus atėjimo neturėjo žemėje dvasia pateptų „vaikų“ (Galatams 4:27; Izaijo 54:1-6). Tačiau per 33 m. e. m. Sekmines būrys vyrų ir moterų gavo šventąją dvasią — gimė iš naujo ir tapo šios dangiškosios moters vaikais. Dievas juos įsūnijo ir padarė Kristaus bendrapaveldžiais naujosios sandoros pagrindu (Romiečiams 8:15-17). Todėl apaštalas Paulius, vienas iš tų vaikų, rašė: „Aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina“ (Galatams 4:26).

Abiejų moterų vaikai

Pasak Biblijos, Izmaelis persekiojo Izaoką. Pirmajame amžiuje vergaujančios Jeruzalės vaikai irgi išjuokė ir persekiojo aukštybių Jeruzalės palikuonis. „Kaip tada gimusis pagal kūną [Izmaelis] persekiojo gimusį pagal dvasią [Izaoką], taip ir dabar“, — paaiškino Paulius (Galatams 4:29). Kai Jėzus Kristus pradėjo skelbti  Karalystę, žydų dvasiniai vadovai elgėsi su juo taip, kaip Hagaros sūnus Izmaelis su tikruoju Abraomo palikuoniu Izaoku. Jėzų jie išjuokė ir persekiojo, nes save laikė teisėtais Abraomo palikuonimis, o jį — apsišaukėliu.

Prieš Izraelio vadovų nuteisiamas mirti Jėzus pasakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38).

Biblijoje užrašyti pirmojo amžiaus įvykiai rodo, kad Izraelio tautos, kurią vaizdavo Hagara, nariai savaime tapti bendrapaveldžiais su Jėzumi negalėjo. Žydai, kurie išdidžiai tvirtino turį teisę į tokį paveldą dėl kilmės, buvo Jehovos atmesti. Tiesa, kai kurie iš jų bendrapaveldžiais su Kristumi tapo. Tačiau ne dėl to, kad buvo žydai, o kad parodė tikėjimą Jėzumi.

Kas buvo pirmieji Kristaus bendrapaveldžiai, paaiškėjo per 33 m. e. m. Sekmines. Vėliau aukštybių Jeruzalės sūnumis Jehova patepė ir kitus.

Aiškindamas šią simbolinę dramą Paulius norėjo parodyti, kuo naujoji sandora pranašesnė už sudarytąją per Mozę. Įgyti Dievo malonės Įstatymo darbais negalėjo joks netobulas žmogus. Įstatymas tik pabrėžė, jog vergaujame nuodėmei. Tačiau, Pauliaus žodžiais, Jėzus atėjo, kad „atpirktų esančius įstatymo valdžioje“ (Galatams 4:4, 5). Todėl tie, kas pripažįsta ir didžiai vertina Kristaus auką, yra išlaisvinti iš Įstatymo pasmerkimo (Galatams 5:1-6).

Kuo vertinga

Kodėl mus turėtų dominti įkvėptas šios dramos paaiškinimas? Visų pirma, jis padeda suvokti Šventojo Rašto tiesas, kurių šiaip nesuprastume. Taip pat stiprina pasitikėjimą Biblijos vienove ir darna (1 Tesalonikiečiams 2:13).

Be to, ši drama vaizduoja tai, kas labai reikšminga mūsų ateičiai. Juk jeigu nebūtų pasirodę aukštybių Jeruzalės sūnūs, žmonija taip ir būtų likusi nuodėmės ir mirties vergijoje. Tačiau meilingai vadovaujant Kristui bei tiems, kurie pagal Abraomui duotą pažadą tapo jo bendrapaveldžiais, „visos tautos žemėje gaus palaiminimą“ (Pradžios 22:18). Tada bus amžiams ištrintos nuodėmės ir netobulumo pasekmės, neliks mirties ir liūdesio (Izaijo 25:8, 9). Išties, mūsų laukia nuostabi ateitis!

[Iliustracija 11 puslapyje]

Įstatymo sandora buvo sudaryta prie Sinajaus kalno

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kuo reikšminga apaštalo Pauliaus minima simbolinė drama?