Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

‘Mes negalime tylėti apie Jėzų’

‘Mes negalime tylėti apie Jėzų’

„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“

‘Mes negalime tylėti apie Jėzų’

EINA 33 m. e. metai. Jeruzalėje įspūdingoje salėje susirinkęs sinedrionas — žydų tautos aukščiausiasis teismas. Netrukus prasidės dvylikos Jėzaus Kristaus sekėjų apklausa. Kuo jie kaltinami? Tuo, kad skelbė apie savo Mokytoją. Apaštalai Petras ir Jonas prieš šį teismą stoja jau antrą kartą. Kiti dešimt — pirmą.

Vyriausiasis kunigas kreipiasi į tuos dvylika vyrų ir primena ankstesnį sinedriono įsakymą. Prigrasinti liautis mokyti apie Jėzų apaštalai Petras ir Jonas tuomet atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Paprašę maldoje drąsos Jėzaus mokiniai ir toliau skelbė gerąją naujieną (Apaštalų darbų 4:18-31).

Matydamas, kad anie įspėjimai nieko nepadėjo, šiame antrajame teisme vyriausiasis kunigas pareiškia: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“ (Apaštalų darbų 5:28).

Nepajudinami

Petras bei kiti apaštalai drąsiai atsiliepia: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29). Iš tiesų, jei žmonės reikalauja daryti tai, kas priešinga Dievo įsakymams, mūsų pareiga klausyti Dievo. *

Apaštalų žodžiai, liudijantys apie jų atsidavimą Visagaliui, sinedriono narius, regis, turėtų paveikti. Į klausimą, kam dera paklusti, šie žydų bendruomenės vadovai turėtų vienbalsiai atsakyti: „Pakluskite Dievui.“ Juk Dievas yra visos visatos Valdovas. Argi jie tuo netiki?

Matyt, kalbėdamas visų apaštalų vardu, Petras atsako, jog jiems patikėta tarnystė įpareigoja pirmiausia paklusti Dievui. Taigi kaltinti apaštalus neklusnumu iš tikrųjų nėra pagrindo. Patys sinedriono nariai puikiai žino iš žydų tautos istorijos, kad kartais klausyti Dievo, o ne žmonių, akivaizdžiai teisinga. Štai Egipte dvi pribuvėjos, norėdamos išsaugoti hebrajams gimusių berniukų gyvybę, klausė Dievo, ne faraono (Išėjimo 1:15-17). Spaudžiamas pasiduoti, karalius Ezekijas pakluso Jehovai, ne karaliui Sanheribui (2 Karalių 19:14-37). Sinedriono nariai gerai žinojo: hebrajiškosiose Biblijos knygose aiškiai pabrėžiama, kad Jehova iš savo garbintojų tikisi klusnumo (1 Samuelio 15:22, 23).

Atpildas už atsidavimą

Žodžiai „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ aiškiai paveikia vieną aukščiausiojo teismo narį. Gamalielis, didžiai gerbiamas sinedriono teisėjas, uždarame posėdyje įkalba teismą paklausyti jo išmintingo patarimo. Minėdamas praeities pavyzdžius, šis vyras nurodo, jog kliudyti apaštalų veiklai neišmintinga. Baigdamas jis sako: „Palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. [...] Sergėkitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ (Apaštalų darbų 5:34-39).

Įtikintas protingų Gamalielio žodžių teismas apaštalus paleidžia. Nors jie nuplakami, išeina nė kiek nenusigandę. Biblijoje sakoma: „Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų“ (Apaštalų darbų 5:42).

Kokie palaiminti buvo apaštalai Dievo valdžią pripažindami aukščiausia! Tikrieji krikščionys šiandien turi tokį pat požiūrį. Jehovos liudytojams Jehova yra Aukščiausiasis Valdovas. Verčiami daryti tai, ko neleidžia jo įstatymas, jie atsako kaip apaštalai: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“

[Išnaša]

^ pstr. 7 Žiūrėk 2006 metų Jehovos liudytojų kalendorių, rugsėjo—spalio puslapius.

[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]

AR SUSIMĄSTYDAVAI?

Iš kur Biblijos rašytojas Lukas sužinojo, ką pasakė Gamalielis uždarame sinedriono posėdyje? Gamalielio žodžius Lukui galėjo atskleisti pats Dievas per šventąją dvasią. Kita galimybė: jo kalbos turinį Lukui galbūt perpasakojo Paulius (buvęs Gamalielio mokinys). O gal Lukas tai išgirdo iš kokio nors krikščionims palankaus sinedriono nario.