Unikali Saulės sistema. Kaip ji atsirado

MŪSŲ padėtis visatoje dėl daugelio priežasčių unikali. Saulės sistema išsidėsčiusi Paukščių Take tarp dviejų spiralinių vijų, kur palyginti nedaug žvaigždžių. Beveik visos, kurias regime danguje naktį, nuo mūsų taip toli, kad net pro galingiausius teleskopus atrodo tik šviečiantys taškeliai. Ar Žemė — pati geriausia vieta gyventi?

Jeigu mūsų Saulės sistema būtų arti Paukščių Tako centro, atsidurtume žvaigždžių spūstyje ir pasekmės būtų tragiškos. Žemės orbita greičiausiai iškryptų, o tai labai atsilieptų gyvybei. Be to, planeta perkaistų skrosdama dujų debesis, jai padarytų žalos sprogdamos žvaigždės ir kiti pražūtingos radiacijos šaltiniai. Iš tikrųjų gyvename tinkamiausioje galaktikos vietoje, todėl tokių pavojų nekyla.

Saulė — ideali žvaigždė, pajėgi globoti gyvybę: dega be perstojo, yra ilgaamžė, ne per didelė, ne per karšta. Didžioji dalis mūsų galaktikos šviesulių už Saulę gerokai mažesni. Palaikyti gyvybę tokioje planetoje kaip Žemė jų šviesos bei šilumos neužtektų. Be to, dauguma žvaigždžių, veikiamos tarpusavio traukos, skrieja poromis ar grupelėmis ir sukasi viena apie kitą. Tačiau Saulė — pavienė žvaigždė. Jeigu saulių būtų keletas, dėl jų gravitacinės sąveikos mūsų Saulės sistema vargu ar išliktų stabili.

Mūsų padėtis visatoje ypatinga ir dėl išorinių planetų, milžinių, išsidėstymo. Skriedamos orbitomis, kurios artimos apskritimui, jos nekelia grėsmės vidinėms, Žemės grupės, planetoms. * Netgi priešingai, jas apsaugo — pritraukia ar nubloškia pavojingus objektus. „Asteroidai ir kometos mus bombarduoja, bet ne taip intensyviai, nes juos sulaiko dujinės milžinės, pavyzdžiui, Jupiteris“, — aiškina astronomai Piteris Vordas ir Donaldas Braunlis knygoje Rare Earth—Why Complex Life Is Uncommon in the Universe. Atrasta ir daugiau saulės sistemų su panašiomis gigantiškomis planetomis. Tačiau dažniausiai šitos milžinės skrieja orbitomis, galinčiomis mažesnėms, Žemės tipo, planetoms turėti neigiamų padarinių.

Mėnulio įtaka

Nuo senų laikų žmonės į Mėnulį žvelgė su nuostaba. Tas reginys įkvėpė poezijos kūrėjus ir kompozitorius. Štai vienas senovės hebrajų poetas Mėnulį apibūdina kaip „visada ištikimą liudytoją dangaus skliaute“ (Psalmyno 89:38 [89:37, Brb]).

 Gyvybei Žemėje pirmiausia Mėnulis svarbus tuo, kad savo traukos jėga sukelia potvynius ir atoslūgius. Tie jūros lygio svyravimai, kaip manoma, veikia vandenyno sroves, o šios turi įtakos orams.

Mėnulio gravitacinė trauka taip pat išlaiko vienodą Žemės sukimosi ašies posvyrį nuo statmens į orbitos plokštumą. Kaip teigiama mokslo žurnale Nature, jei nebūtų Mėnulio, tas pasvirimo kampas per laiką pakistų „maždaug nuo 0 iki 85 [laipsnių]“. Kas atsitiktų, jeigu ašis nebūtų pasvirusi? Nebeliktų žavingų metų laikų, stigtų lietaus. O dabar Žemėje vyrauja nuosaikios temperatūros ir mes gerai jaučiamės. „Kaip tik nuo Mėnulio priklauso stabilus klimatas“, — sako astronomas Žakas Laskaras. Tai lemia jo dydis. Skirtumas tarp Mėnulio ir Žemės daug menkesnis negu tarp planetų milžinių ir jų palydovų.

Dar viena šio gamtinio Žemės palydovo funkcija, pasak biblinės Pradžios knygos rašytojo, šviesti naktį (Pradžios 1:16).

Ar tai atsitiktinumas?

Kaip paaiškinti, kad sutampa tiek veiksnių, darančių gyvenimą žemėje ne tik įmanomą, bet ir malonų? Yra dvi versijos. Pirmoji: visa, ką matome, — aklas atsitiktinumas. Antroji: tai proto vaisius.

Šventajame Rašte užrašyta, jog visatą sukūrė Visagalis Dievas. Jis pasirūpino, kad mus ta informacija pasiektų ir kad sužinotume, kaip jis Žemę pritaikė gyvybei egzistuoti. Argi ne nuostabu? Tam pasakojimui, esančiam biblinėje Pradžios knygoje, jau pusketvirto tūkstančio metų, tačiau jame aprašyti kūrimo procesai iš esmės sutampa su tuo, ką pripažįsta ir mokslininkai. Patyrinėkime, kas ten sakoma.

Pradžios knyga apie kūrimą

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1). Šie įžanginiai Biblijos žodžiai įtikinamai parodo, jog mūsų Saulės sistema, įskaitant Žemę, taip pat milijardai galaktikų su begale žvaigždžių — Kūrėjo valios vaisius. Kaip teigiama toje knygoje, kažkada Žemė buvo „be pavidalo ir tuščia“ (Brb). Jokių žemynų, jokio dirvožemio. Tačiau toliau minimas vanduo — elementas, mokslininkų nuomone, pats būtiniausias gyvybei palaikyti: Dievo dvasia „dvelkė viršum vandenų“ (Pradžios 1:2).

 Kad paviršiniai vandenys liktų skysto būvio, planeta turi būti nutolusi atitinkamu atstumu nuo Saulės. „Marse per šalta, Veneroje per karšta, o Žemėje sąlygos idealios“, — aiškina planetologas Endru Ingersolis. Augmenija nevešės be šviesos. Biblijoje kaip tik paminėta, jog Dievas jau per pirmąjį kūrimo periodą leido Saulės šviesai prasiskverbti pro tamsius „tiršto rūko vystyklus“, supusius vandenyną (Jobo 38:4, 9; Pradžios 1:3-5).

Pradžios knygoje toliau rašoma, jog Kūrėjas padarė „skliautą“, arba erdvę (Pradžios 1:6-8). Ji pripildyta dujų ir vadinama Žemės atmosfera.

Paskui Dievas ėmė formuoti Žemės paviršių — sausumą (Pradžios 1:9, 10). Jis, matyt, padarė taip, kad Žemės pluta įdubtų ir pasistūmėtų. Dėl to atsirado gilūs slėniai, o iš vandenyno iškilo žemynai (Psalmyno 104:6-8).

Kažkuriuo laiku Dievas okeanus pripildė mikroskopinių dumblių. Tie savaime besidauginantys vienaląsčiai, imdami energiją iš Saulės, geba pasisavinti anglies dioksidą ir iš jo gaminti maisto medžiagas, o į atmosferą išskiria deguonį. Šis nepaprastas procesas paspartėjo trečiuoju kūrimo laikotarpiu, kai sausuma pasidengė augmenija. Atmosferoje daugėjant deguonies, Žemėje susidarė tinkamos sąlygos žmonėms bei gyvūnams, kurių gyvybė palaikoma kvėpavimu (Pradžios 1:11, 12).

Kad dirva neštų derlių, Dievas ją papildė begale mikroorganizmų (Jeremijo 51:15, NW). Šie skaido negyvą materiją į junginius, reikalingus augimui. Tam tikros rūšies bakterijos prisijungia iš oro azotą ir paverčia šitą svarbų elementą naudingais augmenijai dariniais. Saujoje trąšaus dirvožemio mikroorganizmų būna kokie šeši milijardai!

Pradžios 1:14-19 rašoma, jog ketvirtuoju kūrimo etapu atsirado Saulė, Mėnulis ir žvaigždės. Bet tai, regis, prieštarauja ankstesniems Biblijos teiginiams! Atsiminkime: Pradžios knygą užrašęs Mozė viską aprašė taip, kaip atrodytų žmogui, stebinčiam iš Žemės. Greičiausiai tada tie dangaus kūnai tapo skliaute aiškiai matomi.

Kaip Pradžios knygoje pasakojama toliau, jūros gyvūnai buvo sukurti penktuoju, o žemės gyvūnai ir žmogus — šeštuoju kūrimo periodu (Pradžios 1:20-31).

Žemė skirta žmogaus džiaugsmui

Ar neatrodo, kad visa gyvybė Žemėje, sukurta kaip aprašyta Pradžios knygoje,  skirta mums džiaugtis? Juk turbūt ne kartą pabudę saulėtą rytą ir įtraukę gaivaus oro pagalvojote: kaip gera gyventi! Gal vaikštinėjote po gėlyną, grožėjotės žiedais, uostėte švelnų jų aromatą. O galbūt užsukote į sodą nusiskinti sultingo vaisiaus. Visa tai įmanoma tik todėl, kad 1) mūsų planetoje apstu vandens, 2) Saulė teikia pakankamai šviesos ir šilumos, 3) atmosferą sudaro idealus gyvybei tarpti dujų mišinys, 4) dirva derlinga.

Šitie savitumai, kurie nebūdingi Marsui, Venerai bei kitiems Saulės sistemos kūnams, nėra aklas atsitiktinumas. Kad gyventi žemėje būtų malonu, visa turėjo būti tiksliai suderinta. Biblijoje dar sakoma, jog Kūrėjo valia ši puiki planeta gyvuos amžinai. Apie tai kitame straipsnyje.

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

„Jeigu manęs, geologo, paprašytų trumpai apibūdinti paprastiems žmonėms, kaip mes dabar suprantame Žemės kilmę bei gyvybės vystymąsi (o tokiems ir buvo skirta Pradžios knyga), aš nieko geresnio negalėčiau sugalvoti, kaip tik atpasakoti tiksliai pirmąjį Pradžios knygos skyrių“ (geologas Volesas Pratas).

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

GERIAUSIA VIETA ŽVALGYTI VISATĄ

Jeigu Saulė būtų kitoje mūsų galaktikos vietoje, negalėtume aiškiai regėti žvaigždžių. „Saulės sistema, — rašoma knygoje The Privileged Planet, — įsikūrusi [...] zonoje, kur erdvė skaidri, nėra gamtinių šviesos taršos šaltinių, todėl gerai matomos ne tik gretimos žvaigždės, bet ir tolimos visatos sritys.“

Mėnulis yra tokio dydžio ir tiek nutolęs nuo Žemės, kad galime stebėti visišką Saulės užtemimą. Šie reti, stulbinantys reiškiniai leidžia astronomams tyrinėti Saulę. Taip buvo atskleista daug paslapčių, kodėl žvaigždės spindi.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dėl gana didelės Mėnulio masės Žemės ašies posvyris nesikeičia

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Gyvybei Žemėje sąlygos idealios: gausu vandens, pakanka šviesos ir šilumos, tinkama atmosfera, derlinga dirva

[Šaltinių nuorodos]

Žemės rutulys: Based on NASA Photo; kviečiai: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.