Kodėl reikia vengti kraštutinumų?

JEHOVA — puikiausias nuosaikumo pavyzdys. „Tobuli yra jo veiksmai“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, Skv). Jehovos teisingumas niekada nebūna per griežtas, nes taikomas su gailestingumu. Jehovos meilė nėra per daug nuolaidi, nes jis visada elgiasi pagal savo tobulus įstatymus (Psalmyno 89:15 [89:14, Brb]; 103:13, 14). Mūsų pirmieji tėvai, sukurti be jokių trūkumų, irgi neturėjo polinkio mestis į kraštutinumus. Tačiau nusidėję tapo netobuli, neapsaugoti nuo tokios silpnybės (Pakartoto Įstatymo 32:5).

Pavyzdžiui, jeigu tektų keliauti dviračiu ar automobiliu, kurio vienoje padangoje pūpso didelis gumbas, važiavimas būtų kratus ir nesaugus. Padangą reikia kuo greičiau sutaisyti, kitaip dar labiau deformuosis ar net sprogs. Panašiai ir mes: esame netobuli, tad neretai „iššoka“ tai vienas, tai kitas kraštutinumas. Jei leisime tiems „gumbams“ didėti, mūsų kelionė per gyvenimą irgi gali būti labai krati, net pavojinga.

Kartais mūsų geros savybės gali tapti trūkumais, jei perlenkiam lazdą. Štai Mozės įstatymas reikalavo, kad izraelitų drabužių apačioje būtų padaryti kutai. Tačiau Jėzaus dienomis fariziejai smarkiai ‘pasididindavo apsiaustų kutus’. Taip jie troško išsiskirti iš kitų tautiečių, atrodyti už juos šventesni (Mato 23:5, Brb; Skaičių 15:38-40, Brb).

Šiandien kai kurie žmonės siekia atkreipti į save dėmesį bet kokia kaina, neretai šokiruodami aplinkinius. Jie tarsi beviltiškai šaukia: „Žiūrėkit, aš irgi asmenybė!“ Tačiau nukrypdamas į kraštutinybes — apranga, nuomone ar elgesiu — krikščionis nepasidarys laimingesnis.

Nuosaikus požiūris į darbą

Kas bebūtume ir kur begyventume, naudingas darbas yra vienas iš dalykų, kurie įprasmina mūsų gyvenimą. Esame taip sukurti, kad dirbdami jaustume malonumą (Pradžios 2:15). Biblija netgi smerkia tingumą. Apaštalas Paulius tiesiai pasakė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tesalonikiečiams 3:10). Tinginiavimą lydi ne tik skurdas, niūri nuotaika, bet ir Dievo nemalonė.

Tačiau dažnas nukrypsta į kitą kraštutinybę — tampa darbo vergu. Galvoja, kad triūsdamas nuo ankstyvo ryto iki išnaktų rūpinasi šeimos gerove. Tačiau iš tikrųjų artimieji dėl to kenčia. Viena moteris, kurios vyras dažnai dirba viršvalandžius, guodėsi: „Mielai atiduočiau visa, ką turiu mūsų prabangiame name, kad tik vyras daugiau laiko būtų su manimi ir vaikais.“ Taigi kas įpratęs persidirbti, turėtų rimtai apsvarstyti, ką iš savo patirties sakė karalius Saliamonas: „Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą,  kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!“ (Mokytojo 2:11).

Taip, reikia laikytis nuosaikaus požiūrio į darbą. Turime būti darbštūs, tačiau atminti, kad tapę darbo vergais prarastume džiaugsmą ir galbūt dar daugiau (Mokytojo 4:5, 6).

Venkime nederamo požiūrio į pramogas

Biblijos pranašystėje apie mūsų laikus sakoma: „Žmonės bus [...] labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:2, 4). Stengdamasis kiekvieną atitraukti nuo Jehovos, Šėtonas skatina vaikytis malonumų, ir tai tapo vienu veiksmingiausių jo ginklų. Šiandien ypač populiarios tokios pramogos ir pasilinksminimai kaip ekstremalus sportas. Daugėja žmonių, prasimanančių vis naujų „aštrių“ užsiėmimų. Kodėl? Daugelis, nepatenkinti savo kasdieniu gyvenimu, trokšta stiprių emocijų. Tačiau kad patirtų jaudulį, jiems kaskart tenka dar labiau rizikuoti. Tikri krikščionys vengia pavojingo sporto, nes brangina gyvybės dovaną ir gerbia jos Davėją (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]).

Kai Dievas sukūrė pirmąją porą, kur ją apgyvendino? Edeno, — išvertus iš hebrajų kalbos, Malonumo — sode (Pradžios 2:8). Aišku, Jehova norėjo, kad žmonių gyvenimas būtų malonus, džiaugsmingas.

Koks yra deramas požiūris į pramogas, pasimokome iš mūsų tobulo pavyzdžio — Jėzaus. Su visu atsidavimu jis vykdė Jehovos valią ir nė trumpam nesiliaudavo laikęsis Dievo įstatymų bei principų. Stengdavosi padėti kitiems, net kai būdavo pavargęs (Mato 14:13, 14). Vis dėlto Jėzus skirdavo laiko pailsėti, atsigauti, mielai priimdavo kvietimus pasisvečiuoti. Jis žinojo, kad už tai yra priešų kritikuojamas. Jie sakydavo: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Luko 7:34; 10:38; 11:37). Tačiau Jėzus nemanė, kad, norint būti tikrai atsidavusiam Dievui, reikia išsižadėti bet kokių gyvenimo malonumų.

Taigi išmintinga vengti kraštutinumų. Jeigu labiausiai mums rūpės laisvalaikio pomėgiai ir linksmybės, nesijausime iš tikrųjų laimingi. Gali būti, kad apleisime svarbesnius dalykus ir nusilps ryšys su Dievu. Tačiau nereikėtų atsisakyti malonumų visiškai ar kritikuoti tuos, kurie skiria šiek tiek laiko pramogoms (Mokytojo 2:24; 3:1-4).

Laimingi nuosaikūs žmonės

Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Mes visi dažnai nusižengiame“ (Jokūbo 3:2). Galbūt išvengti kraštutinumų mums pavyksta ne visada. Kas padėtų būti nuosaikesniems? Svarbu atpažinti tiek savo gerus bruožus, tiek silpnybes. Aišku, objektyviai pažvelgti į save nelengva. Gali būti, kad krypstame į kokią kraštutinybę to net nesuvokdami. Todėl išmintinga artimai bendrauti su brandžiais krikščionimis ir klausyti protingų pamokymų (Galatams 6:1). Patarti galėtume paprašyti patikimą draugą ar patyrusį bendruomenės vyresnįjį. Skaitydami Bibliją ir girdėdami ja pagrįstus patarimus tarsi veidrodyje pamatome, kaip atrodome Jehovai (Jokūbo 1:22-25).

Laimei, išmokti nepulti į kraštutinumus įmanoma. Jei negailėsime pastangų, Jehova padės tapti nuosaikiais žmonėmis, taigi ir laimingesniais. Galbūt taps geresni mūsų santykiai su bendratikiais, be to, rodysime tinkamą pavyzdį tiems, kam skelbiame. Svarbiausia — geriau atspindėsime mūsų nuosaikų ir mylintį Dievą, Jehovą (Efeziečiams 5:1).

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

©Greg Epperson/age fotostock