Tėvai, auklėkite savo vaikus su meile
Tėvai, auklėkite savo vaikus su meile
„Viską darykite su meile“ (1 KORINTIEČIAMS 16:14).
1. Ką jaučia tėvai, kai jiems gimsta kūdikis?
DAUGUMA tėvų sutiks, kad vaiko gimimas — vienas džiugiausių įvykių gyvenime. „Kai pirmą sykį pažvelgiau į mūsų naujagimę dukrytę, užliejo nepakartojamas jausmas, — prisimena mama, vardu Alija. — Buvau tikra, kad iš visų mano matytų kūdikių ji pati gražiausia.“ Tačiau tos malonios permainos atneša drauge ir rūpesčius. Štai ką sako Alijos vyras: „Su nerimu mąsčiau, ar sugebėsiu parengti dukrą būsimiems sunkumams, kurie neišvengiami.“ Daugelis tėvų jaučiasi panašiai ir suvokia būtinybę su meile auklėti savo atžalas. Tačiau krikščionys, trokšdami auklėti vaikus meilingai, susiduria su tam tikrais sunkumais. Kokiais?
2. Su kokiais sunkumais tėvai susiduria?
2 Gyvename paskutinėmis šios santvarkos dienomis. Kaip ir buvo išpranašauta, meilės tarp žmonių beveik nebeliko. Net šeimos nariai pasidarė tarpusavyje „nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, [...] nesusivaldantys, šiurkštūs“ (2 Timotiejui 3:1-5). Kasdienis kontaktas su taip besielgiančiais gali paveikti krikščionių santykius šeimoje. Negana to, tėvams tenka kovoti su savo pačių netobulumu: jiems irgi pasitaiko prarasti savitvardą, netyčia ką nors užgauti ar kaip kitaip suklysti (Romiečiams 3:23; Jokūbo 3:2, 8, 9).
3. Kaip tėvai gali užauginti vaikus laimingus?
3 Nors sunkumų netrūksta, tėvai vis dėlto gali išauginti laimingus, Dievą mylinčius vaikus. Kaip tai įmanoma? Vadovaujantis Biblijos patarimu: „Viską darykite su meile“ (1 Korintiečiams 16:14). Juk meilė — „tobulas vienybės raištis“ (Kolosiečiams 3:14, NW). Panagrinėkime tris meilės aspektus, kuriuos apaštalas Paulius apibūdina savo Pirmajame laiške korintiečiams, ir aptarkime, kaip tėvai galėtų parodyti šią savybę auklėdami savo vaikus (1 Korintiečiams 13:4-8).
Reikia kantrybės
4. Kodėl tėvams reikia kantrybės?
4 Paulius rašė, jog „meilė kantri“ (1 Korintiečiams 13:4). Kodėl tėvams reikia kantrybės? Iš patirties jie patys pasakytų, kad dėl daugelio priežasčių. Štai keli pavyzdžiai. Tarkim, vaikas ko nors užsigeidžia. Netgi jei tėvai tvirtai ištaria „ne“, šis galbūt vis prašinės tikėdamasis, kad jie nusileis. Paauglys gal ims ginčytis ir įrodinėti, kodėl tėvai turėtų leisti daryti, ką jis užsimanė, nors šiems aišku, kad tai kvailystė (Patarlių 22:15). Be to, kaip ir mes visi, vaikai linkę klaidas kartoti (Psalmyno 130:3).
5. Kas gali padėti tėvams būti kantriems?
5 Kas gali padėti apsišarvuoti kantrybe? Karalius Saliamonas rašė: „Žmogaus nuovokumas daro jį kantrų“ (Patarlių 19:11, Jr). Tėvams bus lengviau perprasti savo vaikų elgesį, jei prisimins, kad buvo laikas, kai patys ‘kalbėjo kaip vaikai, mąstė kaip vaikai, protavo kaip vaikai’ (1 Korintiečiams 13:11). Tėvai, ar atsimenate, kad ir jūs neduodavote ramybės mamai arba tėčiui su kokiu nors vaikišku prašymu? O paauglystėje argi nepagalvodavote, jog tėvai tiesiog nesupranta jūsų jausmų ir problemų? Visa tai prisiminę, geriau suprasite, kodėl jūsų vaikai elgiasi vienaip ar kitaip ir kodėl jiems reikia nuolatos kantriai priminti jūsų reikalavimus (Kolosiečiams 4:6). Verta atkreipti dėmesį, kad Jehova liepė izraelitams ‘įdiegti’ jo įstatymus savo vaikams (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Hebrajiškas žodis, verčiamas „įdiegti“, reiškia „kartoti“, „nuolat sakyti“, „įteigti“. Taigi tėvams gali tekti daug kartų sakyti tą patį, kol vaikas išmoks laikytis Dievo įstatymų. To reikia ir mokant visokių gyvenimiškų dalykų.
6. Kodėl kantrūs tėvai nėra nuolaidžiaujantys tėvai?
6 Kita vertus, kantrūs tėvai nėra nuolaidžiaujantys tėvai. Dievo Žodis perspėja: „Vaikas, paliktas sau, yra motinos gėda.“ Ką daryti, kad šitaip neatsitiktų? Toje pačioje eilutėje skaitome: „Rykštė ir pabarimas duoda išminties“ (Patarlių 29:15). Kai kada vaikai galbūt abejoja, ar tėvai turi teisę juos pabarti. Bet krikščionių šeimose vadovaujamasi ne kokia nors demokratija, tarsi teisę nustatyti elgesio taisykles tėvai gautų vaikų pritarimu. Ne, Jehova, aukščiausiasis šeimos Galva, įpareigojo tėvus meilingai mokyti ir drausminti savo vaikus (1 Korintiečiams 11:3; Efeziečiams 3:15, Jr; 6:1-4). Iš tikrųjų, drausminimas neatsiejamas nuo kito Pauliaus minėto meilės aspekto.
Kaip drausminti su meile
7. Kodėl meilingi tėvai savo vaikus drausmina ir kas, pasak Biblijos, yra drausminimas?
7 Paulius rašė, kad „meilė maloninga“ (1 Korintiečiams 13:4). Tėvai, iš tikrųjų mylintys savo vaikus, juos nuosekliai drausmina. Taip jie seka Jehova. „Dievas griežtai auklėja, ką myli“, — rašė Paulius. Atkreipkime dėmesį, kad Biblija, duodama patarimą drausminti, nesiūlo tik bausti, o ragina auklėti ir mokyti. Koks tokio drausminimo tikslas? Pasak Pauliaus, tai „atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hebrajams 12:6, 11). Meilingai auklėdami savo vaikus pagal Dievo valią, tėvai sudaro jiems palankias sąlygas užaugti taikingais ir dorais žmonėmis. Jei vaikai priima ‘Viešpaties drausmę’, įgyja išminties, supratimo ir įžvalgumo — to, kas vertingiau už sidabrą ar auksą (Patarlių 3:11-18).
8. Kokios būna pasekmės, kai tėvai nedrausmina savo vaikų?
8 Kita vertus, jei tėvai vaikų nedrausmina, jokiu būdu to nepavadinsi meile. Jehova įkvėpė Saliamoną užrašyti tokią mintį: „Kas gailisi savo rykštės, nekenčia savo sūnaus, o kas jį myli, stengiasi jį laiku sudrausti“ (Patarlių 13:24, Jr). Be drausmės vaikas greičiausiai užaugs savanaudis ir bus nelaimingas. O kai tėvai yra maloningi, bet nustato aiškias ribas, jų vaikai geriau mokosi, lengviau bendrauja ir paprastai būna laimingesni. Vadinasi, jeigu tėvai savo vaikus drausmina, juos iš tiesų myli.
9. Ko krikščionys moko savo vaikus ir kaip šie turi žiūrėti į tuos reikalavimus?
9 Kaip drausminti švelniai, su meile? Tėvai turi paaiškinti vaikams, ko iš jų reikalauja. Pavyzdžiui, krikščionys savo vaikus nuo mažens moko pagrindinių Biblijos principų ir stengiasi, kad jie suprastų, kaip svarbu teisingai garbinti Dievą ir dalyvauti teokratinėje veikloje (Išėjimo 20:12-17; Mato 22:37-40; 28:19; Hebrajams 10:24, 25). Vaikai turi žinoti, kad šitie reikalavimai — neginčytini.
10, 11. Kodėl tėvai galėtų paisyti savo vaikų nuomonės, kai nustato šeimos taisykles?
10 Kai kada, prieš nustatydami šeimos taisykles, tėvai gali įtraukti į diskusiją ir vaikus. Jeigu jaunuoliai dalyvauja pokalbyje, tuomet galbūt noriau tų taisyklių laikysis. Sakykime, tėvai nutarė nustatyti, iki kurios valandos vaikai privalo grįžti namo. Jie gali leisti patiems vaikams pasiūlyti grįžimo laiką ir paaiškinti, kodėl taip mano. Tada tėvai pasakys, koks laikas geriausias, jų manymu, ir kodėl. O kaip tuomet, jeigu nuomonės nesutaps, kas visai tikėtina? Kartais tėvai galbūt nuspręs atsižvelgti į vaikų norą, jei tuo nebus pažeisti Biblijos principai. Bet ar tada neatrodys, kad tėvai menkina savo autoritetą?
11 Atsakymą į šitą klausimą rasime apsvarstę, kaip Jehova bendravo su Lotu ir jo šeima. Išvedę Lotą su žmona ir dukterimis iš Sodomos miesto, angelai tarė jam: „Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ Lotas į tai atsakė: „O ne, mano Viešpatie!“ Jis bandė derėtis: „Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti.“ Jehova pasakė: „Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju“ (Pradžios 19:17-22). Ar Jehova sumenkino savo autoritetą? Tikrai ne! Jis atsižvelgė į Loto prašymą ir nusprendė dar kartą parodyti jam maloningumą. Jeigu turite vaikų, ar paisote jų nuomonės, kai nustatote šeimos taisykles?
12. Kas padės vaikui jaustis saugiam?
12 Aišku, vaikai turi žinoti ne tik taisykles, bet ir kaip bus nubausti už jų laužymą. Paaiškinus apie bausmes ir įsitikinus, kad vaikai suprato, turi būti vykdoma, kas nustatyta. Tėvai nesielgia, kaip liepia meilė, jeigu tik sako, kad vaikas nusipelnė bausmės, tačiau taip ir nenubaudžia. „Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta“, — sako Biblija (Mokytojo 8:11). Tiesa, tėvai galbūt nebaus vaiko viešai ar prie jo bendraamžių, šitaip apsaugodami jį nuo gėdos. Vis dėlto vaikai jausis saugesni ir labiau tėvus gerbs bei mylės, kada žinos, jog tėvų ištartas „taip“ yra būtent taip, o „ne“ — ne, netgi kalbant apie bausmę (Mato 5:37).
13, 14. Kaip tėvai, auklėdami savo vaikus, gali sekti Jehova?
13 Tėvai bus meilingi, jeigu bausmę skirs atsižvelgdami į vaiką. „Savo du vaikus drausmindavome skirtingai, — prisimena Pem. — Kas tiko vienam, nepadėdavo kitam.“ Jos vyras Laris paaiškina: „Vyresnioji duktė buvo užsispyrusi ir paklusdavo tik parodžius griežtumą. O jaunesniajai užtekdavo tvirtesnio žodžio ar net nepritariamo žvilgsnio.“ Iš tikrųjų, mylintys tėvai stengiasi įžvelgti, koks drausminimas kiekvienam iš vaikų veiksmingiausias.
14 Tėvai turėtų sekti Jehovos pavyzdžiu: jis žino kiekvieno savo tarno stipriąsias ir silpnąsias puses (Hebrajams 4:13). Be to, bausdamas Jehova nebūna nei per daug griežtas, nei pernelyg atlaidus. Taip, jis visada savo tautos žmones drausmina „pagal teisingą saiką“ (Jeremijo 30:11). O jūs, tėvai, ar žinote savo vaikų privalumus ir trūkumus? Ar atsižvelgiate į tai juos auklėdami? Jeigu taip, vadinasi, tikrai mylite savo vaikus.
Skatinkite kalbėti atvirai
15, 16. Kaip tėvai gali skatinti savo vaikus kalbėti atvirai ir ką iš patirties pasakoja kai kurie krikščionys?
15 Apie meilę dar pasakyta, kad ji „nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Korintiečiams 13:6). Kaip išmokyti vaikus mylėti, kas teisinga ir tikra? Svarbiausia — skatinti reikšti jausmus atvirai, be gudravimo, net jeigu tėvams tektų išgirsti, kas nepatiktų. Suprantama, džiugu, jei vaikai išsako mintis, kurios derinasi su teisingais principais. Vis dėlto kartais nuoširdi vaiko kalba atskleidžia jo polinkį į blogį (Pradžios 8:21). Kaip tėvai turėtų reaguoti? Iš pradžių galbūt kils noras tuojau pat vaiką nubausti už tokius žodžius. Jeigu taip padarys, vaikas greitai pripras sakyti tik tai, ką, jo manymu, tėvai norėtų girdėti. Žinoma, nepagarbią kalbą reikia nedelsiant pataisyti. Bet viena yra pamokyti, kaip mandagiai kalbėti, ir visai kas kita — diktuoti, ką sakyti.
16 Kaip tėvai galėtų skatinti nuoširdų bendravimą? Anksčiau minėta Alija pasakoja: „Mūsų namuose tapo įprasta bendrauti atvirai, nes stengiamės pernelyg aštriai nereaguoti, kai vaikai pasako ką nors, kas mums sukelia nerimą.“ Tėvas, vardu Tomas, sako: „Skatinome dukrą būti atvirą su mumis, net kai nesutikdavo su mūsų nuomone. Manėme, kad jei visuomet ją pertrauksime, kai sako, ką galvoja, ir primesime savo valią, ji nuliūs ir nebenorės išsakyti, kas iš tikrųjų jos širdyje. Kita vertus, išklausydami ją, paskatindavome išklausyti mus.“ Be abejo, vaikai turi paklusti tėvams (Patarlių 6:20). Bet nuoširdus bendravimas suteikia tėvams progą mokyti savo atžalas samprotauti. Vincentas, keturių vaikų tėvas, pasakoja: „Daug sykių aptardavome situaciją, argumentus už ir prieš, kad vaikai patys padarytų išvadą, kaip geriausia pasielgti. Tai jiems padėjo ugdytis įžvalgumą“ (Patarlių 1:1-4).
17. Kuo tėvai gali būti tikri?
17 Žinoma, jokie tėvai nesugebės tobulai pritaikyti Biblijos patarimų, kaip auklėti vaikus. Tačiau galite būti tikri, vaikas jaus dėkingumą už tai, kad stengėtės auklėti jį su didele kantrybe, švelnumu ir meile. Jehova neabejotinai laimins tokias jūsų pastangas (Patarlių 3:33). Žinia, visi krikščionys nori, kad jų vaikai pamiltų Jehovą taip, kaip myli jį patys. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip tėvams pasiekti šį kilnų tikslą.
Ar prisimeni?
• Kaip gali nuovokumas padėti tėvams būti kantriems?
• Kaip siejasi meilė ir drausminimas?
• Kodėl atviras bendravimas tarp tėvų ir vaikų labai svarbus?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 23 puslapyje]
Tėvai, ar prisimenate, kad ir patys buvote vaikai?
[Iliustracija 24 puslapyje]
Ar skatinate savo vaikus bendrauti su jumis nuoširdžiai ir atvirai?