Sek didžiojo mokinių Ruošėjo pavyzdžiu
Sek didžiojo mokinių Ruošėjo pavyzdžiu
„Žiūrėkite, kaip klausotės“ (LUKO 8:18).
1, 2. Kodėl reikia įdėmiai įsižiūrėti į Jėzaus pavyzdį, kaip jis savo tarnystės metais bendraudavo su žmonėmis?
JĖZUS KRISTUS, didis Mokytojas ir mokinių Ruošėjas, visiems, kas eina jo pėdomis, paliko priesaką: „Žiūrėkite, kaip klausotės“ (Luko 8:16-18). Šiuo principu tarnyboje turi vadovautis kiekvienas krikščionis. Jeigu įsiklausysi į dvasinius pamokymus, tu stengsiesi juos taikyti ir būsi geras Karalystės skelbėjas. Jėzaus balso šiandieną, aišku, negirdime, tačiau apie tai, ką jis sakė ir darė, galime skaityti Šventajame Rašte. Ir ką gi iš Rašto sužinome? Kaip Jėzus savo tarnystės metais bendraudavo su žmonėmis?
2 Jėzus buvo nepaprastai sumanus gerosios naujienos skelbėjas ir Šventojo Rašto tiesų mokytojas (Luko 8:1; Jono 8:28). Ruošiant mokinius svarbūs abu darbo etapai — ir žinios skelbimas, ir mokymas. Tačiau kai kurie krikščionys, pagyrimo verti skelbėjai, pasakytų, kad veiksmingai mokyti žmones jiems ypač nelengva. Skelbdamas tu tiesiog garsini žinią, bet jeigu užsibrėži būti mokinių ruošėjas, jeigu nori mokyti žmones apie Jehovą ir jo tikslus, su pašnekovu, ko gero, turėsi užmegzti glaudesnį ryšį (Mato 28:19, 20). Ir tai padaryti nebus sunku, jei seksi Jėzaus Kristaus, didžio Mokytojo ir mokinių Ruošėjo, pavyzdžiu (Jono 13:13).
3. Kaip, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, stengsiesi atlikti mokinių ruošimo darbą?
3 Skelbėjas, kuris stengiasi mokyti kitus Jėzaus metodais, klauso apaštalo Pauliaus raginimo: „Išmintingai elkitės su svetimaisiais; išnaudokite laiką. Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:5, 6). Norėdamas dirbti mokinių ruošimo darbą taip, kaip Jėzus, turėsi įdėti nemažai pastangų, bet tada galėsi „kiekvienam atsakyti“ kuo tinkamiausiai — atsižvelgsi į konkretaus asmens poreikius ir tavo mokymas bus paveikus.
Jėzus skatindavo pašnekovą išsakyti savo požiūrį
4. Kodėl galima sakyti, kad Jėzus buvo geras klausytojas?
4 Nuo pat vaikystės Jėzus buvo pratęs klausytis žmonių ir netgi skatindavo pašnekovą išsakyti savo požiūrį. Štai sykį, kai Jėzui buvo dvylika metų, tėvai rado jį šventykloje tarp mokytojų, „besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį“ (Luko 2:46). Jėzus į šventyklą atėjo ne tam, kad pademonstruotų savo žinias ir priverstų mokytojus susinepatoginti. Ne, jis atėjo pasiklausyti ir sykiu uždavė įvairių klausimų. Dėl savo pagirtinų savybių, taigi ir dėl gebėjimo būti geru klausytoju, jis pelnė malonę Dievo ir žmonių akyse (Luko 2:52).
5, 6. Iš kur žinome, kad Jėzus klausydavosi, ką sako mokiniai?
5 Pasikrikštijęs ir tapęs Dievo pateptuoju, Mesiju, Jėzus vis taip pat noriai klausydavosi žmonių. Niekada nebuvo, kad jis visiškai pasinertų į patį mokymą ir nebegalvotų apie tuos, kurie ateina iš jo pasimokyti. Kalbėdamas jis neretai padarydavo pauzę, pasiteiraudavo susirinkusiųjų, ką jie mano, ir išklausydavo (Mato 16:13-15). Štai mirus Mortos broliui Lozoriui, Jėzus jai pasakė: „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ Tada paklausė: „Ar tai tiki?“ Ir, be abejo, išklausė Mortos atsakymą: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus“ (Jono 11:26, 27). Kaip Jėzui buvo gera girdėti tokius Mortos žodžius, bylojančius apie jos tvirtą tikėjimą!
6 Kai daugelis mokinių nustojo Jėzumi sekti, jam rūpėjo išgirsti, ką mano apaštalai. Todėl paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu — Dievo Šventasis“ (Jono 6:66-69). Kaip šie žodžiai Jėzų turėjo nudžiuginti! Jei Biblijos studijuotojas panašiai išreikš savo tikėjimą, tai tikrai paglostys tau širdį.
Jėzus žmogų išklausydavo su pagarba
7. Kodėl daug samariečių įtikėjo Jėzų?
7 Jėzus buvo geras mokinių ruošėjas dar ir todėl, kad rodė žmonėms dėmesį ir išklausydavo su pagarba. Kartą Sichare prie Jokūbo šulinio Jėzus liudijo vienai samarietei. Bet pats nešnekėjo be pertrūkio — išklausė ir ką moteris norėjo pasakyti. O klausydamasis jos žodžių Jėzus įžvelgė, kad ji teikia didelę reikšmę Dievo garbinimui, ir tada pasakė, jog Dievas kaip tik ieško tokių žmonių, kurie šlovintų jį dvasia ir tiesa. Jėzus šiai moteriai parodė pagarbą ir dėmesingumą, todėl ji nieko nelaukusi papasakojo apie Mesiją kitiems ir „daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo“ (Jono 4:5-29, 39-42).
8. Kaip galėtum, pasinaudodamas žmogaus polinkiu reikšti savo nuomonę, pradėti tarnyboje pokalbį?
8 Dažnas žmogus mielai reiškia savo nuomonę. Štai senovės Atėnų gyventojai mėgo kalbėti, ką maną apie vieną ar kitą dalyką, ir klausytis naujienų. Apaštalas Paulius tuo pasinaudojo ir miesto Areopage pasakė įtaigią kalbą (Apaštalų darbų 17:18-34). Šiandieną tarnyboje galėtum namų šeimininką pamėginti užkalbinti taip: „Užėjau, nes man rūpi, ką galvojate apie [tą ir tą].“ Išklausęs žmogaus, prie jo žodžių pridurk tinkamą pastabą arba dar ko paklausk. Paskui taktiškai paminėk, kas jūsų diskutuojama tema rašoma Biblijoje.
Jėzus žinojo, ką sakyti
9. Ką Jėzus darė prieš tai, kai Kleopui ir kitam mokiniui „atvėrė Raštų prasmę“?
9 Niekada nebuvo taip, kad Jėzus sutriktų ir nebesusivoktų, kokius žodžius parinkti. Jis ne tik gebėjo pašnekovą atidžiai išklausyti, bet dažnai skaitydavo žmonių mintis ir gerai žinojo, ką sakyti (Mato 9:4; 12:22-30; Luko 9:46, 47). Pažiūrėkime vieną pavyzdį. Netrukus po Jėzaus prisikėlimo du jo mokiniai keliavo iš Jeruzalės į Emausą. Evangelijoje rašoma, kad jiems besikalbant „prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: ‘Apie ką kalbate, eidami keliu?’ Tie nuliūdę sustojo. Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: ‘Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!’ Jėzus paklausė: ‘O kas gi?’“ Didysis Mokytojas klausėsi, ką jiedu papasakos, ir šie ėmė aiškinti, kad Jėzus Nazarėnas, mokęs žmones, daręs stebuklus ir gavęs mirties bausmę, dabar, pasak kai kurių, yra prisikėlęs iš numirusių. Jėzus leido Kleopui ir kitam mokiniui išpasakoti, kas rūpi. Paskui paaiškino visa, ką jiems reikėjo žinoti, „atvėrė Raštų prasmę“ (Luko 24:13-27, 32).
10. Kaip galėtum išsiaiškinti, kokios yra tarnyboje sutikto asmens religinės pažiūros?
10 Įsivaizduok: tarnyboje užkalbini sutiktąjį, bet nežinai, kokių jis religinių pažiūrų. Norėdamas išsiaiškinti, galėtum pasakyti, jog tau įdomu, kiek reikšmės žmonės teikia maldai. Tada paklausk: „Kaip manote, ar tikrai danguje kas nors maldų klausosi?“ Iš atsakymo numanysi, kokie yra asmens religiniai įsitikinimai ir pasaulėžiūra. Jeigu jis religingas, galėtum dar šį tą sužinoti teiraudamasis: „Ką sakytumėt, ar Dievas išklauso visas maldas, o gal yra maldų, kurios jam nemielos?“ Tokiais klausimais galima užmegzti malonų pokalbį. Kai rasi tinkamą progą parodyti kokią eilutę iš Šventojo Rašto, nepamiršk, jog privalu elgtis taktiškai, ir nepulk griauti asmens įsitikinimų. Jeigu pašnekesys žmogų gerai nuteikė, turbūt norės dar kartą su tavim susitikti. O jei pašnekovas užduoda klausimą, į kurį nežinai kaip atsakyti? Pirmiausia pats panagrinėk tą klausimą ir kitąsyk ateik pasiruošęs ‘atsakyti apie tavyje esančią viltį romiai ir pagarbiai’ (1 Petro 3:15, Brb).
Jėzus mokė vertus žmones
11. Kas tau padės rasti žmogų, kurį verta mokyti?
11 Jėzus, tobulas žmogus, turėjo tokią įžvalgą, kad atpažindavo, kas yra vertas mokyti. Mums žymiai sunkiau atrasti „palankiai nusiteikusius amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbų 13:48, NW). Nelengva buvo ir apaštalams vykdyti Jėzaus pavestą užduotį: „Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų“ (Mato 10:11). Panašiai kaip Jėzaus apaštalai, tu privalai ieškoti, kas norėtų mokytis Šventojo Rašto tiesų. Vertą žmogų galėsi rasti atidžiai įsiklausydamas į kiekvieno pašnekovo žodžius, mėgindamas perprasti jo požiūrį.
12. Kaip galėtum susidomėjusiam asmeniui teikti nuoseklią pagalbą?
12 Jeigu asmuo, su kuriuo tarnyboje šnekėjaisi, parodė kai kokį susidomėjimą Karalystės žinia, tau derėtų jo nepamiršti. Vis pagalvok apie to žmogaus dvasinius poreikius. Kaskart, kai apie gerąją naujieną su kuo pasikalbi, užsirašyk savo pastabas, — šitaip bus lengviau teikti nuoseklią pagalbą. O kad apie žmogaus įsitikinimus, požiūrį ir aplinkybes sužinotum daugiau, turėsi ir kitais kartais lankydamasis atidžiai jį išklausyti.
13. Kas tau padėtų įžvelgti, kaip asmuo vertina Bibliją?
13 O kaip sušnekti su žmogumi, kad sužinotum, kiek jam svarbus Dievo Žodis? Kai kuriose vietovėse geriausia gyventojų teirautis: „Ar jums nesunku suprasti Bibliją?“ Atsakymas neretai parodys, kiek asmeniui rūpi dvasiniai dalykai. To paties galima išsiteirauti ir kitaip. Perskaitęs Šventojo Rašto eilutę paklausk: „Ar sutiksite, jog čia teisingai pasakyta?“ Kaip ir Jėzus, tu gali labai veiksmingai atlikti savo tarnybą, užduodamas pašnekovams tinkamų klausimų. Vis dėlto reikia būti apdairiam.
Jėzus mokėjo taikliai paklausti
14. Kaip galėtum neįkyrėdamas domėtis žmogaus nuomone?
14 Domėkis, ką žmogus apie vieną ar kitą dalyką mano, tačiau neversk pasijusti nejaukiai. Naudokis Jėzaus metodu. Jis kitų primygtinai neegzaminavo, bet taikliais klausimais paskatindavo susimąstyti. Jėzus buvo ir geras klausytojas. Nuoširdūs žmonės bendraudami su juo atsigaudavo, jausdavo palengvėjimą (Mato 11:28). Kiekvienas galėjo nesivaržydamas kreiptis į jį su savo rūpesčiais (Morkaus 1:40; 5:35, 36; 10:13, 17, 46, 47). Kad pašnekovas tavęs nesivaržytų ir atvirai pasakytų, ką mano apie Bibliją ir jos mokymus, neturėtum įkyriai kamantinėti.
15, 16. Kaip galėtum su žmogumi užmegzti pokalbį religine tema?
15 Taiklūs klausimai, aišku, bus geras akstinas pradėti ir tęsti pokalbį, bet kodėl gi nepabandžius ko kito? Pasakyk įdomią mintį ir žiūrėk, kaip pašnekovas reaguos. Štai Jėzus kartą Nikodemui tarė: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jono 3:3). Žodžiai buvo tokie intriguojantys, kad Nikodemas nesusilaikė nepasmalsavęs ir įdėmiai klausėsi, ką Jėzus sakys toliau (Jono 3:4-20). Gal ir tau pavyks šitaip užmegzti su žmogumi pokalbį.
16 Įvairiuose kraštuose — Afrikoje, Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje — šiandieną randasi daugybė naujų religijų ir žmonėms tai kelia susidomėjimą. Jeigu šis dalykas aktualus ir jūsų vietovėje, pokalbį galėtum pradėti tokiais žodžiais: „Vis pagalvoju, kiek daug religijų. Bet, tikiuosi, greit sulauksime laiko, kai įvairiausių tautų žmonės vieningai garbins Dievą, kaip iš tikrųjų pridera. O kaip jūs į tai žiūrite?“ Tavo lūkesčiai pašnekovui gali pasirodyti labai neįprasti ir tada, ko gero, jis norės pareikšti savo nuomonę. Taip pat prisimink, jog žmogui bus lengviau į klausimą atsakyti, jei duosi rinktis vieną iš dviejų variantų (Mato 17:25). Šeimininkui pareiškus nuomonę, perskaityk vieną ar dvi Šventojo Rašto eilutes ir jomis remdamasis pats atsakyk į savo iškeltą klausimą (Izaijo 11:9; Sofonijo 3:9, Brb). Jeigu žmogų atidžiai išklausysi ir įsidėmėsi, ką pasakė, bus lengviau nuspręsti, kokią temą užvesti kitą kartą.
Jėzus įsiklausydavo, ką kalba vaikai
17. Iš ko galima spręsti, kad vaikai Jėzui rūpėjo?
17 Jėzui rūpėjo ne tik suaugę, bet ir vaikai. Jis žinojo, kokius žaidimus mažieji žaidžia, apie ką šneka. Kartais net pasišaukdavo vaikų prie savęs (Luko 7:31, 32; 18:15-17). Nemažai jų būdavo ir miniose, kurios susirinkdavo Jėzaus pasiklausyti. Kai vaikai garsiai liaupsino Mesiją, Jėzus atkreipė į tai dėmesį ir paaiškino, jog šitaip pildosi Raštai (Mato 14:21; 15:38; 21:15, 16). Net ir šiandieną daug vaikų tampa Jėzaus sekėjais. Kaip tad galėtum jiems padėti?
18, 19. Kaip galėtum teikti savo vaikui dvasinę paramą?
18 Jei nori teikti savo vaikui dvasinę paramą, būk pasiruošęs jį išklausyti. Antraip iš kur žinosi, ar jo galvoje nėra minčių, priešingų Jehovos mąstysenai? Kad ir ką vaikas kalbėtų, išmintis reikalauja pirmiausia atsakyti jam teigiama gaida. Paskui parink tinkamas Šventojo Rašto eilutes, kad padėtum savo atžalai perprasti Jehovos požiūrį.
19 Ką tavo vaikas mąsto, vėlgi padės sužinoti klausimai. Tačiau atmink — būti kamantinėjamiems nepatinka ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Užuot apsunkinęs mažametį aibe keblių klausimų, verčiau trumpai paminėk ką nors iš savo patirties. Arba pasakyk, ką anksčiau manei apie tai, ką dabar gvildenate, ir paaiškink kodėl. Tada pasiteirauk: „Ar tu irgi taip manai?“ Vaikui pasakius savo nuomonę, galbūt toliau pavyks tęsti naudingą, ugdantį pokalbį, orientuotą į Bibliją.
Nepaliauk sekti didžiuoju mokinių Ruošėju
20, 21. Kodėl mokinių ruošimo darbe turėtum būti geras klausytojas?
20 Jei gvildeni kokią nors temą su savo vaiku ar kuo nors kitu, visada būk pasirengęs išklausyti. Juk šitaip parodysi meilę. Noras klausytis, be to, yra nuolankumo požymis. Nepraleisdamas pro ausis pašnekovo žodžių, elgiesi pagarbiai, dėmesingai. Suprantama, geras klausytojas yra tas, kuris dėmisi, ką žmogus nori pasakyti.
21 Evangelizacijos tarnyboje įsigilink į kiekvieno sutiktojo žodžius. Jei atidžiai klausysies, ką žmogus sako, lengviau įžvelgsi, kokie Biblijos mokymai jį ypač patrauktų. Paskui stenkis jam padėti taikydamas įvairius Jėzaus mokymo metodus. Šitaip tu seksi didžiojo mokinių Ruošėjo pavyzdžiu, taigi nestokosi džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Kaip atsakytum?
• Kaip Jėzus skatindavo pašnekovą išsakyti savo mintis?
• Kodėl Jėzus įsiklausydavo, ką kalba jo mokomas žmogus?
• Kaip galėtum tarnyboje pasinaudoti klausimais?
• Kaip galime vaikui teikti dvasinę paramą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 28 puslapyje]
Skelbdamas gerąją naujieną, būtinai įsiklausyk į pašnekovo žodžius
[Iliustracija 30 puslapyje]
Teikdami vaikams dvasinę paramą, sekame Jėzaus pavyzdžiu