Guoskime nepagydomai sergančius

„Sužinojusi, kad mamos būklė beviltiška, negalėjau tuo patikėti. Buvau priblokšta, nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad mano brangioji mamytė mirs“ (Greis, Kanada).

KAI žmogui diagnozuojama mirtina liga, jo artimieji bei draugai labai susijaudina ir nesuvokia, kaip elgtis. Vieniems ramybės neduoda dvejonės, ar pasakyti ligoniui tiesą apie jo būklę. Kiti nerimauja, ar pajėgs ištverti matydami, kaip mylimas žmogus kenčia ir galbūt net praranda orumą. Daugelis baiminasi, jog nežinos, ką kalbėti ir ką daryti paskutinėmis jo gyvenimo valandomis.

Kodėl dažniausiai šitaip reaguojame į tokią žinią? Kaip būti tikru draugu ir teikti paguodą bei paramą tuo sunkiu metu? (Patarlių 17:17, Brb)

Natūrali reakcija

Artimam žmogui susirgus neišgydoma liga visiškai natūralu sielvartauti. Net gydytojai, kuriems mirtis jau tapusi kasdienybe, neretai sielojasi ir jaučiasi bejėgiai matydami fizines bei emocines tokių ligonių kančias.

Ir tau tikriausiai nelengva valdyti savo jausmus, jeigu mylimas asmuo kankinasi. Brazilijoje gyvenanti Hoza, kurios sesuo nepagydomai sirgo, dalijasi patirtimi: „Be galo sunku, kai matai brangų žmogų nuolat kenčiantį skausmą.“ Senovėje Mozė, sužinojęs, kad jo seserį ištiko raupsai,  sušuko: „O, Dieve, maldauju, išgydyk ją!“ (Skaičių 12:12, 13).

Kai mūsų artimą užklumpa rimta liga, liūdime, kadangi esame sukurti pagal gailestingo Dievo, Jehovos, paveikslą (Pradžios 1:27; Izaijo 63:9). Kaip Jehova reaguoja į žmonių kančias? O kaip reaguodavo Jėzus? Jis tobulai atspindėjo savo Tėvo savybes (Jono 14:9). Matydamas ligų prispaustus žmones Jėzus gailėjosi jų (Mato 20:29-34; Morkaus 1:40, 41). Šito žurnalo viename iš straipsnių pasakojama, kad Lozoriui mirus Jėzus, išvydęs sielvarto apimtus šio artimuosius bei draugus, susigraudino ir „pravirko“ (Jono 11:32-35). Biblijoje mirtis vadinama priešu, be to, joje žadama, kad greitu laiku ligų ir mirties nebebus (1 Korintiečiams 15:26; Apreiškimo 21:3, 4).

Kartais tau gali kilti noras apkaltinti ką nors už tai, kad mylimo žmogaus gyvybė pavojuje. Tačiau dr. Marta Ortis, parašiusi disertaciją apie sergančiųjų mirtina liga priežiūrą, pataria: „Nieko nekaltinkite dėl ligonio būklės — nei gydytojų, nei slaugytojų, nei savęs. Kitaip bendravimas pašlis, atsiras įtampa ir mažiau dėmesio bus skiriama tam, kas svarbiausia — nepagydomai sergančiojo poreikiams.“ Ką galėtum daryti, kad padėtum artimajam susitaikyti su liga ir mirties tikimybe?

Matyk žmogų, ne jo ligą

Pirmiausia išmok nesutelkti dėmesio į ligos padarinius, matyk patį asmenį. Kaip? Slaugytoja dirbanti Sara sako: „Aš randu laiko pasižiūrėti ligonio nuotraukas, kuriose jis dar pilnas jėgų. Taip pat įdėmiai  klausausi, kai man pasakoja savo prisiminimus. Tada galiu galvoti apie to žmogaus nueitą gyvenimą, o ne vien apie dabartinę būklę.“

Kita slaugytoja, En Katrina, irgi stengiasi pastebėti ne tik ligos požymius. „Žiūriu ligoniui į akis, — aiškina ji, — ir mintis sutelkiu į tai, kaip pagerinti jo padėtį.“ Vienoje knygoje rašoma: „Kai matai artimą žmogų sudarkytą ligos ar nelaimingo atsitikimo, apima labai slogus jausmas. Tokiomis aplinkybėmis geriausia žvelgti jam į akis — tas nesikeičiančias rudas, žalias ar mėlynas akis“ (The Needs of the Dying—A Guide for Bringing Hope, Comfort, and Love to Life’s Final Chapter).

Suprantama, tam reikia savitvardos, nemažų pastangų. Krikščionių vyresnysis Žoržas, reguliariai lankantis neišgydomus ligonius, išreiškė tokią mintį: „Mūsų meilė artimui turi būti stipresnė už jo ligą.“ Jeigu pirmiausia galvojame apie asmenį, o ne apie tai, kaip liga jį paveikė, geriau ir mums, ir jam. Ivona, slauganti vėžiu sergančius vaikus, sako: „Mąstau, kad turiu padėti pacientams neprarasti orumo, ir taip lengviau nugaliu jausmus, kurie užplūsta matant jų fizinį silpnumą.“

Noriai išklausyk

Kai kas galbūt vengia bendrauti su mirštančiu žmogumi, net ir labai mylimu. Kodėl? Baiminasi, kad nežinos, ką sakyti. Tačiau En Katrina, neseniai slaugiusi nepagydomai sergančią draugę, pabrėžia, jog kartais pakanka tylėti. Ji sako: „Nuraminimą teikiame ne tik žodžiais, bet ir elgesiu. Pasiėmę kėdę pasistatome arčiau ir atsisėdame, paduodame ranką, netramdome ašarų, kai mums išsipasakoja, — visa tai rodo, kad rūpinamės.“

Sunkiai sergančiam žmogui, ko gero, norisi išlieti savo jausmus — nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. Tačiau jis galbūt suvokia, kaip artimieji nusiminę, tad vengia kalbėti apie rimtus asmeniškus reikalus. Neretai draugai ir šeimos nariai ne iš blogos valios taip pat saugosi kai kurių temų ar net slepia informaciją apie jo būklę. Kas tada atsitinka? Viena gydytoja, prižiūrinti tokius ligonius, aiškina, kad tiesos slėpimas „atima daug jėgų, kurias geriau būtų skirti tam, kas svarbiau — atviriems pokalbiams apie ligą ir susitaikymui su ja.“ Taigi, jeigu ligonis nori, reikia leisti jam laisvai kalbėti apie savo situaciją ar galimą mirtį.

Senovėje Dievo tarnai, susidūrę su mirtimi, nesivaržė išsakyti savo būgštavimų Jehovai Dievui. Vienas tokių — karalius Ezekijas, kuris būdamas 39 metų sužinojo, kad netrukus mirs (Izaijo 38:9-12, 18-20, Brb). Taip, nereikia trukdyti sergantiems mirtina liga išreikšti liūdesio dėl per anksti nutrūksiančio gyvenimo. Galbūt jie apgailestauja, kad nepasieks kai kurių tikslų, tarkim, neišvyks į trokštamą kelionę, nesusilauks vaikų, nepamatys, kaip užaugs vaikaičiai, nebegalės ilgiau tarnauti Dievui. Gal baiminasi, jog atsitolins draugai ir artimieji, nežinodami, kaip reaguoti (Jobo 19:16-18). Be to, slegia baimė patirti  kančias, nustoti valdyti organizmo funkcijas, mirti vienumoje.

En Katrina pataria: „Tegu tavo draugas išsikalba — tai labai svarbu, ir nereikia jo pertraukti, smerkti ar sakyti, kad nuogąstauja be reikalo. Taip sužinosi, ką jis iš tikro jaučia, suprasi, ko trokšta, ko bijo ir ko tikisi.“

Kokie pagrindiniai ligonio poreikiai

Gali būti, kad artimojo kančios, kurias dar padidina intensyvus gydymas ir jo pašalinis poveikis, tave taip prislegia, jog pamiršti vieną pagrindinių ligonio poreikių — turėti galimybę pačiam priimti sprendimus.

Kai kuriose kultūrose šeima visaip stengiasi, kad sergantysis nesužinotų tiesos apie savo būklę, todėl prieina iki to, jog neleidžia jam pačiam spręsti dėl gydymo. Arba pastebima kitokia problema. Slaugytojas Žeris aiškina: „Kartais lankytojai apie ligonį, stovėdami prie jo lovos, kalba taip, tarsi jo ten nebūtų.“ Abiem atvejais žeminamas ligonio orumas.

Turėti viltį — dar vienas svarbus ligonio poreikis. Šalyse, kur medicina aukšto lygio, viltis dažnai siejama su veiksmingu gydymu. Mišelė, kurios motina jau trečią kartą kovoja su vėžiu, pasakoja: „Jeigu mama nori išbandyti dar vieną gydymo būdą ar pasikonsultuoti su kitu specialistu, padedu jai susirasti reikiamą informaciją. Suvokiau, kad širdyje turiu būti realistė, tačiau kalbėti privalau optimistiškai.“

Na, o kaip tada, jeigu išgyti nėra vilčių? Atmink, tokiam ligoniui reikia atvirai kalbėtis apie mirtį. Žoržas, anksčiau minėtas krikščionių vyresnysis, sako: „Labai svarbu neslėpti nuo sergančiojo, kad artinasi mirtis. Tada jis galės sutvarkyti kai kuriuos reikalus ir pasiruošti.“ Visa tai atlikęs ligonis jausis ramus ir nebesibaimins, kad gali tapti kam nors našta.

Aišku, aptarinėti tokius dalykus nelengva. Tačiau nuoširdžiai kalbantis atsiranda proga atskleisti pačius giliausius jausmus. Mirštantysis galbūt norės išspręsti ankstesnius nesutarimus, išreikšti apgailestavimą ar atsiprašyti. Po tokių pokalbių jūsų santykiai taps artimesni negu iki tol.

Teik paguodą paskutinėmis dienomis

Kaip paguosti žmogų, kurio gyvenimo dienos baigiasi? Dr. Ortis duoda tokį patarimą: „Tegu ligonis išsako savo paskutinius prašymus. Atidžiai išklausyk ir, jei gali, pasistenk išpildyti. Jeigu tai neįmanoma, būk atviras.“

Prieš mirtį labiau nei bet kada norisi palaikyti ryšį su brangiausiais žmonėmis. Žoržas sako: „Padėk ligoniui susisiekti su jais, nesvarbu, kad pokalbis pristigus jėgų galbūt bus trumpas.“ Netgi telefonu kalbantis galima drauge pasiguosti ir pasimelsti. Kanadoje gyvenanti Kristina, netekusi vieno po kito trijų artimųjų, prisimena: „Gyvenimui einant į pabaigą jie vis daugiau troško girdėti bendratikius meldžiantis.“

Ar reikėtų slėpti nuo mirštančiojo savo ašaras? Ne. Taip jam suteiksi galimybę pabūti guodėju. Knygoje The Needs of the Dying rašoma: „Kažkas nepaprasta, kai mirštantis žmogus tave guodžia, ir tai jam labai daug reiškia.“ Ramindamas kitus slaugomas ligonis vėl pasijunta esąs rūpestingas draugas, tėvas ar motina.

 Žinoma, gali susiklostyti tokios aplinkybės, jog negalėsi aplankyti mylimo žmogaus paskutinėmis valandomis. Tačiau, jeigu būsi šalia ligoninėje ar namuose, laikyk jo ar jos ranką iki pat pabaigos. Tomis akimirkomis kaip niekad tinka išreikšti šiltus jausmus. Jeigu ir nesulauki reakcijos, atsisveikink, pasakyk, kad myli ir tikiesi vėl susitikti po prikėlimo (Jobo 14:14, 15, Brb; Apaštalų darbų 24:15).

Jei stengsies paguosti mirštantį artimą žmogų, vėliau neteks graužtis. Prisiminimai apie tas kupinas emocijų akimirkas tau pačiam bus paguodos šaltinis. Taip būsi įrodęs esąs tikras draugas nelaimėje (Patarlių 17:17, Brb).

[Anotacija 27 puslapyje]

Jeigu pirmiausia galvojame apie asmenį, o ne apie tai, kaip liga jį paveikė, geriau ir mums, ir jam

[Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

Svarbu gerbti ligonio orumą

Daugelyje šalių pripažįstama nepagydoma liga sergančio paciento teisė mirti ramiai, išliekant oriam. Išankstiniai raštiški nurodymai padeda užtikrinti, kad ši teisė būtų gerbiama ir kad pacientui būtų leista numirti namuose ar slaugos ligoninėje.

Kuo naudingas išankstinių nurodymų dokumentas:

• Padeda bendrauti su gydytojais ir giminaičiais

• Išvaduoja šeimos narius nuo atsakomybės priimti sprendimus

• Sumažina tikimybę, kad bus pritaikyti nepageidaujami, nereikalingi, drastiški ar brangūs gydymo metodai

Išankstinių nurodymų dokumente turėtų būti bent tokia informacija:

• Asmens, kurį įgalioji priimti sprendimus dėl tavo gydymo, vardas ir pavardė

• Kokie gydymo būdai tau priimtini ir kokių atsisakai, jeigu tavo būklė vis tiek nepagerės

• Jeigu įmanoma, gydytojo, žinančio tavo pageidavimus, vardas ir pavardė

[Iliustracija 26 puslapyje]

Galvok apie ligonio nueitą gyvenimą, o ne vien apie dabartinę būklę