Kaip turime elgtis su kitais?
Kaip turime elgtis su kitais?
„Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (LK 6:31).
1, 2. a) Kas yra Kalno pamokslas? b) Ką aptarsime šiame ir kitame straipsnyje?
JĖZUS KRISTUS tikrai buvo didis Mokytojas. Sargybiniai, priešiškai nusistačiusių religinių vadovų pasiųsti Jėzaus suimti, grįžo tuščiomis ir pasakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (Jn 7:32, 45, 46). Viena įsimintiniausių Jėzaus kalbų buvo Kalno pamokslas. Jis užrašytas Evangelijoje pagal Matą, nuo 5 iki 7 skyriaus, taip pat atpasakotas Luko 6:20-49. *
2 Bene plačiausiai žinomi žodžiai iš to pamokslo paprastai yra vadinami Aukso taisykle. Ji nurodo, kaip dera elgtis, kokie turime būti. „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“, — pasakė Jėzus (Lk 6:31). O kiek gera jis darė žmonėms! Gydė ligonius, net prikėlė mirusius. Vis dėlto didžiausia laimė žmogui buvo priimti jo skelbiamą gerąją naujieną. (Perskaityk Luko 7:20-22.) Mes, Jehovos liudytojai, džiaugiamės dirbdami tokį pat darbą — skelbdami žinią apie Karalystę (Mt 24:14; 28:19, 20). Pirmuose dviejuose studijų straipsniuose aptarsime, ką Jėzus Kalno pamoksle sakė apie šią tarnybą ir kaip mokė elgtis su kitais.
Būkime romūs
3. Kaip apibūdintum romumą?
3 Jėzus sakė: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mt 5:5). Gilindamiesi į Šventąjį Raštą suprantame, kad romumas toli gražu nėra silpnumo požymis. Tai toks švelnumas, kurį rodome Dievo liepiami. Ar esame romūs, matoma iš mūsų santykių su kitais žmonėmis. Antai ‘niekam neatmokame piktu už pikta’ (Rom 12:17-19).
4. Kodėl romieji laimingi?
4 Romieji išties palaiminti, arba laimingi, nes „paveldės žemę“. Jėzus, „romus ir nuolankios širdies“, yra „visa ko paveldėtojas“, taigi ir pagrindinis šios žemės Paveldėtojas (Mt 11:29; Hbr 1:2, Brb; Ps 2:8). Kadaise buvo išpranašauta, kad Mesijas, „žmogaus sūnus“, dangaus Karalystėje turės bendravaldžių (Dan 7:13, 14, 21, 22, 27). Šie romūs Dievo dvasia pateptieji, iš viso 144000, irgi bus žemės „paveldėtojai drauge su Kristumi“ (Rom 8:16, 17; Apr 14:1). Kiti romieji bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu žemiškosiose Karalystės valdose (Ps 37:11).
5. Kuo mums yra gera rodyti tokį kaip Kristaus romumą?
5 Jeigu būtume šiurkštūs, kitiems tai tikriausiai nepatiktų ir jie imtų mūsų vengti. O rodydami tokį kaip Kristaus romumą, bendruomenėje esame mylimi ir gebame pakelti kitiems dvasią. Romumas yra vienas dvasios vaisius ir, jeigu ‘gyvename ir elgiamės pagal Dvasią’, ši Dievo veiklioji jėga padeda mums jį brandinti. (Perskaityk Galatams 5:22-25.) Argi nenorime būti tarp romiųjų, vedamų Jehovos šventosios dvasios?
Laimingi gailestingieji!
6. Kokiomis geromis savybėmis pasižymi gailestingieji?
6 Kalno pamoksle Jėzus pasakė ir tokius žodžius: „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5:7). Gailestingieji nuoširdžiai atjaučia ir maloningai rodo dėmesį bei pagailą vargstančiam žmogui. Jėzus stebuklingai pagydydavo visokių ligų kamuojamus, nes jų gailėjosi (Mt 14:14; 20:34). Atjauta, rūpestingumas tegul ir mus skatina būti gailestingus (Jok 2:13).
7. Ką Jėzus darė iš gailesčio?
7 Kai Jėzus, susiruošęs pailsėti, išvydo jo laukiančią minią, „jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“. Ir jis „pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6:34). O mes ar nesidžiaugiame skelbdami Karalystės žinią ir pasakodami kitiems apie didį Dievo gailestingumą?
8. Kodėl gailestingieji laimingi?
8 Gailestingieji yra laimingi, nes ‘susilaukia gailestingumo’. Kada žmogui rodome gailestį, jis paprastai atsilygina tuo pačiu (Lk 6:38). Jėzus, beje, pasakė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“ (Mt 6:14). Tik gailestingasis žino, kokia laimė, kai Dievas atleidžia nuodėmes ir gaubia savo malone.
Kodėl laimingi taikdariai
9. Kaip elgsimės, jeigu esame taikdariai?
9 Jėzus paminėjo dar vieną dalyką, dėl ko žmogus gali būti laimingas. „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5:9). Jeigu esame taikdariai, netoleruosime ir nedarysime nieko tokio, kas „perskiria artimus draugus“, pavyzdžiui, neskleisime apkalbų (Pat 16:28). Savo žodžiais ir elgesiu sieksime santarvės tiek su bendratikiais, tiek su kitais (Hbr 12:14). Ypač stengsimės gyventi taikoje su Jehova Dievu. (Perskaityk 1 Petro 3:10-12.)
10. Kodėl taikdariai laimingi?
10 Taikdariai, pasak Jėzaus, „bus vadinami Dievo vaikais“, todėl jie laimingi. Dėl tikėjimo Jėzumi, Mesiju, pateptiesiems krikščionims jau duota „galia tapti Dievo vaikais“ (Jn 1:12; 1 Pt 2:24). O kaip yra su Jėzaus taikingomis „kitomis avimis“? Šiems žmonėms savo tūkstantmẽčio karaliavimo su bendravaldžiais laikotarpiu jis bus „Amžinasis Tėvas“ (Jn 10:14, 16; Iz 9:5 [9:6, Brb]; Apr 20:6). Tūkstantmečiui pasibaigus, žemėje gyvenantys taikdariai tikrai galės vadintis Dievo vaikais (1 Kor 15:27, 28).
11. Kokie bus mūsų santykiai su kitais, jei vadovaujamės „iš aukštybių kilusia išmintimi“?
11 Jeigu norime būti artimi su Jehova, „ramybės Dievu“, turime ugdytis tokias kaip jo savybes, vadinasi, ir taikingumą (Fil 4:9). Vadovaudamiesi „iš aukštybių kilusia išmintimi“, būsime su visais taikingi (Jok 3:17). Taip mes patirsime laimę.
„Tešviečia ir jūsų šviesa“
12. a) Ką Jėzus pasakė apie dvasinę šviesą? b) Kaip galime skleisti savo šviesą?
12 Didžiausia mūsų geradarystė žmogui — vesti jį į Dievo dvasinę šviesą (Ps 43:4 [43:3, Brb]). Jėzus pavadino savo mokinius „pasaulio šviesa“ ir ragino juos skleisti tą šviesą, kad žmonės matytų jų gerus darbus. Taip dvasinė šviesa spindės „žmonių akivaizdoje“, tai yra žmonijos laimei. (Perskaityk Mato 5:14-16.) Šiandieną mūsų šviesa šviečia, jeigu darome artimui gera ir kartu su brolija skelbiame gerąją naujieną „visame pasaulyje“, „visoms tautoms“ (Mt 26:13; Mk 13:10). Kokia tai mums garbė!
13. Ką žmonės mato žvelgdami į mus?
13 „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“, — sakė Jėzus. Miestas, stovintis aukštoje vietoje, lengvai matomas iš tolo. Žmonės aiškiai mato ir mūsų, Karalystės skelbėjų, gerus darbus ir geras savybes, pavyzdžiui, nuosaikumą, dorumą (Tit 2:1-14).
14. a) Kokiu žibintu žmonės dažniausiai pasišviesdavo pirmajame amžiuje? b) Ką reiškia savo dvasinės šviesos ‘nevožti indu’?
14 Įžiebtas žiburys, anot Jėzaus, nedengiamas indu, bet statomas ant stovo, kad apšviestų visus namus. Pirmajame amžiuje dažniausiai pasišviesdavo degindami dagtį, įmerktą į skystį (paprastai alyvų aliejų) moliniame puodelyje. Dagtis vis traukdavo skystį ir liepsna negesdavo. Tokią lempelę statydavo ant medinio ar metalinio stovo ir ji ‘šviesdavo visiems, kas yra namuose’. Uždegto žiburio „niekas nevožia indu“, — sakė Jėzus, ir turėjo omenyje didžiulį, keleto kvortų talpos indą. Jėzus nenorėjo, kad savo dvasinę šviesą mokiniai slėptų tarsi pavožę po puodu. Vadinasi, net jei priešininkai ir persekiotojai trukdytų, privalome skleisti savo šviesą ir neslėpti Šventojo Rašto tiesos, ne vien patys ja džiaugtis.
15. Kaip savo gerais darbais kai kuriuos paveikiame?
15 Paminėjęs degantį žiburį Jėzus savo mokiniams tarė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Savo gerais darbais kai kuriuos paskatiname šlovinti Dievą ir jam tarnauti. Argi dėl to nereikėtų ir toliau ‘spindėti tarsi žiburiams pasaulyje’? (Fil 2:15)
16. Ko iš mūsų reikalaujama, jei esame „pasaulio šviesa“?
16 Jeigu esame „pasaulio šviesa“, aišku, turime skelbti žinią apie Karalystę ir ruošti mokinius. Bet iš mūsų reikalaujama ir dar kai ko. „Elkitės kaip šviesos vaikai, — rašė apaštalas Paulius. — O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5:8, 9). Turime visada pavyzdingai laikytis aukštų Dievo normų. Sekime apaštalo Petro patarimu: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Pt 2:12). O ką daryti, jei mūsų santykiai su kuriuo nors bendratikiu darosi įtempti?
„Eik pirmiau susitaikinti su broliu“
17—19. a) Apie kokią „dovaną“ kalbama Mato 5:23, 24? b) Kiek svarbu susitaikinti su broliu ir kaip Jėzus tai paaiškino?
17 Kalno pamoksle Jėzus perspėjo mokinius negiežti apmaudo ant brolio, nelaikyti savyje pykčio. Priešingai, su įžeistu broliu reikia kuo skubiau susitaikinti. (Perskaityk Mato 5:21-25.) Gerai įsiklausyk į Jėzaus pamokymą. Įsivaizduok: neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave. Ką turi daryti? Palik dovaną prie aukuro ir eik susitaikinti su broliu. Tiktai tada sugrįžk aukoti savo dovaną.
18 „Dovana“ paprastai būdavo tokia atnaša, kurią žmogus šventykloje aukodavo Jehovai. Atnašauti gyvulius buvo labai svarbu, nes pats Dievas per Mozės įstatymą prisakė izraelitams tai daryti jo šlovei. Bet jei žmogus prisimindavo, kad jo brolis turi priekaištą, pirmiau reikėdavo ne aukoti, o išspręsti tą dalyką. „Palik savo atnašą tenai prie aukuro, — sakė Jėzus, — eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ Taika su broliu buvo svarbesnė negu ana Įstatymo numatyta priedermė.
19 Jėzus turėjo omenyje ne kokią nors vienos rūšies auką ir ne vieną tam tikrą nusižengimą. Taigi aukotojas, kad ir ką ketindamas atnašauti, privalėjo atidėti dovaną į šalį, prisiminęs, jog brolis tuo ar kitu jį kaltina. Dar nepaskerstą gyvulį reikėjo palikti, vaizdžiai tariant, „prie aukuro“, šventyklos kunigų kieme, kur būdavo deginamos aukos. Susitaikęs su įžeistu broliu, asmuo galėjo sugrįžti ir aukoti savo atnašą.
20. Kodėl turime nedelsdami taisyti padėtį, jei supykome ant kurio nors brolio?
20 Mūsų geri santykiai su broliais, Dievo požiūriu, labai svarbūs, nes tai neatsiejama nuo teisingo garbinimo. Gyvulių aukos Jehovai buvo bevertės, jei aukotojas nederamai elgėsi su savo artimu (Mch 6:6-8). Ne veltui Jėzus skatino mokinius ‘greitai susitarti su savo ieškovu’ (Mt 5:25). Panašiai ir Paulius rašė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27). Jeigu ir esama pagrindo supykti, tuojau pat spręskime reikalą ir nelaikykime savyje kartėlio, kad tuo nepasinaudotų Šėtonas (Lk 17:3, 4).
Visada elkis su kitais pagarbiai
21, 22. a) Kas padėtų mums vadovautis čia aptartais Jėzaus pamokymais? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?
21 Gilindamiesi į paraginimus, Jėzaus išsakytus Kalno pamoksle, mokomės būti su kitais švelnūs ir pagarbūs. Nors visi esame netobuli, vadovautis Jėzaus patarimais tikrai galime. Juk nei jis, nei dangiškasis Tėvas nesitiki iš mūsų daugiau, negu pajėgtume. Prašydami pagalbos maldoje, negailėdami pastangų ir Jehovos laiminami, gebėsime ugdytis romumą, būsime gailestingi, taikingi. Dievo šlovei skleisime savo dvasinę šviesą. Taip pat skubėsime taikytis su broliu, kai tik to reikės.
22 Kad mūsų garbinimas Jehovą džiugintų, privalome su savo artimu elgtis maloningai (Mk 12:31). Kitame straipsnyje apžvelgsime dar daugiau patarimų iš Kalno pamokslo. Jie padės mums nenustoti daryti gera. Turėdami omenyje visa, ką aptarėme iš tos įsimintinos Jėzaus kalbos, pagalvokime: ar aš esu kitiems toks, koks turėtų būti krikščionis?
[Išnaša]
^ pstr. 1 Kai sėsi studijuoti šį ir tolesnį straipsnį, geriausia būtų iš pradžių perskaityti čia nurodytas Evangelijų atkarpas.
Kaip atsakysi?
• Ką reiškia būti romiam?
• Kodėl gailestingieji laimingi?
• Kaip galime skleisti savo šviesą?
• Kodėl turime nedelsdami „susitaikinti su broliu“?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 4 puslapyje]
Kai skelbiame žinią apie Karalystę, mūsų šviesa spindi itin ryškiai
[Iliustracija 5 puslapyje]
Krikščionis turi visada pavyzdingai laikytis aukštų Dievo normų
[Iliustracija 6 puslapyje]
Daryk viską, kad susitaikintum su savo broliu
