Nojus ir tvanas — nepramanyta istorija

TIKRIAUSIAI svajojate apie geresnį pasaulį. Tokį, kur žmonės gyventų taikiai, nebūtų karų, nusikaltimų, priespaudos. Jeigu taip, vilties suteikti jums gali vienas istorinis pasakojimas, kurį turbūt gerai žinote. Tai istorija apie Nojų — tikrai dorą žmogų, kuris pastatė laivą ir jame su savo šeima išsigelbėjo per pasaulinį tvaną, nušlavusį nuo žemės visus piktadarius.

Nedaug yra pasakojimų, kurie būtų taip plačiai žinomi kaip šis. Tai, kas vyko Nojaus dienomis, aprašoma Biblijoje — Pradžios knygos nuo 6 iki 9 skyriuose, taip pat atpasakojama Korane ir daugybės pasaulio tautų legendose. Ar tvanas iš tikrųjų buvo? O gal tai išgalvota istorija, kuria norima paskatinti žmones elgtis dorai? Teologų ir mokslininkų diskusijos apie tai tęsiasi jau ne vieną amžių. Tačiau Biblija, Dievo Žodis, aiškiai praneša, kad tas pasakojimas tikras, nepramanytas. Apsvarstykime keletą argumentų.

Pradžios knygoje nurodyti tikslūs metai, mėnuo ir diena, kada tvanas prasidėjo, kada ir kur laivas galiausiai sustojo, taip pat kada nudžiūvo žemės paviršius. Labai detaliai aprašytas ir pats laivas — koks buvo jo projektas, matmenys, iš kokių medžiagų pastatytas. Mituose tokio konkretumo nebūna.

Dvi Biblijoje užrašytos genealoginės linijos patvirtina, kad Nojus — realus asmuo (1 Metraščių 1:4; Luko 3:36). Jas sudarę Ezra ir Lukas buvo kruopštūs tyrinėtojai. Lukas Nojų įtraukė į Jėzaus Kristaus genealogiją.

Apie Nojų arba tvaną užsiminė pranašai Izaijas ir Ezechielis, taip pat krikščionių apaštalai Paulius ir Petras (Izaijo 54:9; Ezechielio 14:14, 20; Hebrajams 11:7; 1 Petro 3:19, 20; 2 Petro 2:5).

Jėzus Kristus irgi kalbėjo apie tvaną. Jis sakė: „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino“ (Luko 17:26, 27). Jeigu tvano nebūtų buvę, Jėzaus žodžiai apie „Žmogaus Sūnaus dienas“ būtų bereikšmiai.

Apaštalas Petras pranašavo, kad atsiras „šaipūnų“, išjuokiančių Biblijos žinią. „Jiems, to norintiems, — rašė jis, — lieka paslėpta, kad [...] [Nojaus] meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas.“ Ar ir mums neverta kreipti dėmesio į tą faktą? Jokiu būdu! Petras tęsė: „Dabartiniai dangūs ir žemė [...] yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai“ (2 Petro 3:3-7).

Dievas dar kartą naikins nedorėlius, tačiau teisius žmones išgelbės. Jei seksime Nojaus pavyzdžiu, galėsime būti tarp tų, kurie liks gyvi ir gyvens geresniame pasaulyje.