Kaip ištverti skausmą

„Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį [Jokūbą] paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: ‘Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų.’ Taip tėvas jį apraudojo“ (PRADŽIOS 37:35).

 PATRIARCHAS Jokūbas labai sielvartavo netekęs sūnaus. Jis manė, kad nesiliaus liūdėti, kol numirs. Jeigu gedite artimo žmogaus, gal ir jums kaip Jokūbui atrodo, jog netekties skausmas niekada nepranyks. Ar tokia didžiulė širdgėla rodo, kad jums trūksta tikėjimo Dievu? Tikrai ne!

Biblija Jokūbą apibūdina kaip labai tikintį žmogų. Jo senelis Abraomas, tėvas Izaokas ir jis pats giriami už nepaprastai stiprų tikėjimą (Hebrajams 11:8, 9, 13). Kartą jis netgi visą naktį grūmėsi su angelu, kad gautų Dievo palaiminimą (Pradžios 32:25-31 [32:24-30, Brb]). Akivaizdu, Jokūbas buvo dvasingas. Tad kokią išvadą galime padaryti, žinodami apie jo sielvartavimą? Jeigu liūdime ir sielvartaujame mirus mylimam žmogui, nereiškia, jog mums trūksta tikėjimo Dievu. Tai visiškai normalus netekties išgyvenimas.

Kas yra sielvartas?

Sielvartas gali pasireikšti įvairiai, bet dažniausiai tai būna stiprus emocinis skausmas. Štai ką patyrė Leonardas. Jam buvo 14, kai tėvas staiga mirė nuo širdies ir kvėpavimo sutrikimo. Leonardui niekada neišblės iš atminties diena, kai teta pranešė tą žinią. Iš pradžių jis nenorėjo tuo patikėti. Laidotuvėse matė mirusio tėvo kūną, bet viskas atrodė kaip sapne. Šešis mėnesius Leonardas negalėjo verkti. Dažnai pagaudavo save laukiantį, kada tėtis grįš iš darbo. Tik beveik po metų jis iki galo suvokė: tėvo nebėra. Ir pasijuto baisiai vienišas. Apie netektį Leonardui primindavo daug kas, pavyzdžiui, tušti namai į juos sugrįžus. Tada Leonardas neretai pratrūkdavo verkti. Kaip jis tėvo ilgėjosi!

Iš to pasakojimo matome, kad sielvartas gali būti labai stiprus. Tačiau jis sumažės, nors galbūt negreit. Kaip didelei žaizdai užgyti reikia laiko, taip ir netekties skausmui. Turės praeiti keli mėnesiai, metai ar net daugiau. Bet gėla palaipsniui slops ir gyvenimas nebeatrodys toks niūrus, beprasmis.

Tačiau manoma, kad iš pradžių sielvartas yra reikalingas, nes padeda prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Lieka tuštuma mirus žmogui ir mums reikia išmokti gyventi be jo. Liūdesys gali paskatinti išlieti savo jausmus. Aišku, ne visi gedi vienodai. Tačiau žinoma viena: užgniaužti širdgėlą žalinga protinei, emocinei ir fizinei sveikatai. Tad kaip dera ją išreikšti? Biblijoje randame praktiškų patarimų. *

 Kaip nepalūžti

Daugelis gedinčių žmonių pastebi, kad jiems pasidaro lengviau, kai išsikalba. Biblijoje rašoma apie Jobą, kuris neteko visų dešimties savo vaikų ir patyrė kitų nelaimių. Prislėgtas jis kalbėjo: „Aš nebenoriu gyventi! Viešai išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį“ (Jobo 1:2, 18, 19; 10:1). Matome, kad Jobas troško išlieti sielvartą. Kaip? Išsakyti.

Paulas, iš kurio mirtis atėmė motiną, pasakoja: „Man palengvėja, kai su kuo nors pasikalbu apie mamą.“ Išsakius savo nelaimę patikimam draugui tikrai pasijuntama geriau (Patarlių 17:17, Brb). Jona po motinos netekties paprašė bendratikių krikščionių dažniau pas ją užsukti. „Pasikalbėjus skausmas sumažėdavo“, — prisimena ji. Galbūt ir jums būtų lengviau ištverti sielvartą, jeigu juo pasidalintumėt su atjaučiu žmogumi.

Nemenka pagalba yra ir rašymas. Kam sunku kalbėti apie savo jausmus, gali pabandyti išreikšti juos raštu. Antai dievobaimingasis Dovydas sielvartaudamas dėl Sauliaus ir Jehonatano mirties parašė graudulingą giesmę. Šią jaudinančią raudą galime rasti Biblijoje, Samuelio antroje knygoje (2 Samuelio 1:17-27).

Išlieti širdgėlą taip pat galima verkiant. „Viskam yra laikas [...]. Yra laikas verkti“, — sako Biblija (Mokytojo 3:1, 4, Brb). Be abejo, kai miršta mylimas žmogus — tinkamas „laikas verkti“. Visiškai nereikia to drovėtis. Biblijoje skaitome apie Dievui atsidavusius vyrus bei moteris, kurie neslėpė nuo kitų savo sielvarto ir visų akivaizdoje verkė (Pradžios 23:2; 2 Samuelio 1:11, 12). Jėzus Kristus pravirko atėjęs prie neseniai mirusio savo mylimo draugo Lozoriaus kapo (Jono 11:33, 35).

 Atsigauti po netekties nelengva, nes emocijos nuolat keičiasi. Bet atminkit, kad neverta gėdytis ašarų. Daugelio ištikimų Dievo tarnų nuomone, išsiverkti normalu ir būtina — taip skausmas pamažu atlėgsta.

Artinkitės prie Dievo

Biblija mums sako: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jokūbo 4:8). Vienas svarbiausių būdų artintis prie Dievo — malda. Nenuvertinkite jos! Biblijoje yra toks paguodžiantis patikinimas: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]). Taip pat ji ragina: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys“ (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Dera į tai atkreipti dėmesį. Kaip žinome, daug kam palengvėja išsikalbėjus su patikimu draugu. Argi ne dar geriau būtų išlieti savo jausmus Dievui, kuris žada paguosti mūsų širdis? (2 Tesalonikiečiams 2:16, 17)

Štai ką sako jau minėtas Paulas: „Kai apimdavo toks liūdesys, jog, atrodė, nebeištversiu, atsiklaupdavau ir melsdavausi.  Prašydavau Dievą pagalbos.“ Jis įsitikinęs, kad tai jam labai padėjo. Tikriausiai ir jūs patirsite, kad „visokios paguodos Dievas“ atsakys į jūsų maldavimus — duos drąsos ir stiprybės, kad nepalūžtumėt (2 Korintiečiams 1:3, 4; Romiečiams 12:12).

Prikėlimo viltis

Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11:25). Biblija moko, kad mirusieji vėl gyvens. * Būdamas žemėje Jėzus parodė galintis prikelti mirusiuosius. Kartą jis prikėlė dvylikos metų mergaitę. Kaip reagavo jos tėvai? „Apstulbo iš nustebimo“ (Morkaus 5:42, Jr). Kai valdys Dievo Karalystė, jos dangiškasis Karalius Jėzus Kristus prikels nesuskaičiuojamą daugybę žmonių gyventi čia, žemėje, tik jau esant joje visai kitokioms sąlygoms — klestint taikai ir teisingumui (Apaštalų darbų 24:15; 2 Petro 3:13). Įsivaizduokit, koks bus džiaugsmas, kai mirusieji grįš gyventi ir susitiks su savo artimaisiais!

Klaudetė, kurios sūnus Renatas žuvo lėktuvo katastrofoje, pasikabino ant šaldytuvo jo nuotrauką. Moteris dažnai į ją žvelgia ir taria sau: „Mes vėl susitiksime, per prikėlimą.“ Leonardas įsivaizduoja, kaip jo tėvas sugrįš į gyvenimą Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje. Taip, prikėlimo viltis jiems ir begalei kitų, netekusių artimojo, yra tikras paguodos šaltinis. Ji gali paguosti ir jus.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

„Visokios paguodos Dievas“

„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3).

Ši Biblijos eilutė rodo, kad Dievas gali padėti savo ištikimiems tarnams iškęsti bet kokią problemą ar sunkumą. Viena, kaip Jehova tai daro, — teikia paguodą per artimą žmogų, bendratikį.

Leonardas prisimena atsitikimą, kaip sykį po tėvo mirties netikėtai sulaukė pastiprinimo ir paguodos. Grįžęs į namus ir prisiminęs, kad juose nieko nėra, graudžiai pravirko. Paskui išėjo į parką prie pat namų, atsisėdo ant suolelio ir verkė. Tuo pat metu prašė Dievo pagalbos. Staiga netoliese sustojo sunkvežimis. Leonardas atpažino, kad už vairo — jo tikėjimo brolis, krikščionis. Pasirodo, jis vežė klientams prekes, bet pasuko ne į tą kelią. To susitikimo pakako, kad Leonardas nusiramintų.

Kartą vienas našlys jautėsi labai vienišas ir prislėgtas. Niekaip negalėjo liautis verkęs, nes gyvenimas atrodė be prošvaistės. Jis nuolankiai maldavo Dievą padėti. Dar jam besimeldžiant suskambo telefonas. Atsiliepęs išgirdo anūkės balsą. Vyras pasakoja: „Tas pokalbis, nors ir trumpas, suteikė stiprybės. Esu tikras, kad jos skambutis buvo atsakas į mano maldą.“

 [Rėmelis 9 puslapyje]

Guoskime kitus

„[Dievas] guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Korintiečiams 1:4).

Daugelis tikrųjų krikščionių patyrė, kokie teisingi šie žodžiai. Patys sulaukę paguodos ir taip sugebėję ištverti artimo žmogaus netektį, jie jaučiasi pajėgūs drąsinti ir guosti kitus.

Štai Klaudetė nuolat dalijasi su kitais žmonėmis Biblija pagrįstais savo įsitikinimais. Dar iki sūnaus žūties ji aplankydavo moterį, kurios sūnus buvo miręs nuo leukemijos. Šiai patiko tie susitikimai, bet manė, kad Klaudetė niekada iki galo nesupras jos sielvarto. Tačiau, kai Klaudetė taip pat neteko sūnaus, ta moteris netrukus atėjo pas ją ir pasakė norinti paklausti, ar Klaudetės tikėjimas Dievu po šios tragedijos nesusvyravo. Sujaudinta, jog jis liko toks pat stiprus, dabar ji reguliariai studijuoja Bibliją su Klaudete ir semiasi paguodos iš Dievo Žodžio.

Leonardas po tėvo mirties nusprendė išmokti gestų kalbą, kad kurtiems žmonėms galėtų skelbti paguodą teikiančią Biblijos žinią. Stengtis dėl kitų jam pačiam buvo labai naudinga. Jis sako: „Viena, kas man padėjo pakelti skausmą, buvo troškimas, kad ir kurtieji sužinotų apie Dievą. Liudyti jiems skyriau daug laiko ir jėgų. Mano liūdesys virto džiaugsmu, kai stebėjau savo pirmąjį Biblijos studijuotoją krikštijantis! Tada pirmąkart po tėvo mirties jaučiausi tikrai laimingas“ (Apaštalų darbų 20:35).

[Iliustracija 5 puslapyje]

Išsakius kitam savo sielvartą labai palengvėja

[Iliustracija 6 puslapyje]

Skaityti apie prikėlimo viltį yra tikra paguoda

[Iliustracija 6 puslapyje]

Rašymas padeda ištverti skausmą

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Jėzus pažadėjo prikelti tuos, kurie jį tiki