Sekime jų tikėjimu

„Aš Jehovos vergė!“

MARIJA nustebusi žvelgė į svečią, pasirodžiusį jos duryse. Jis nesiteiravo nei apie tėtį, nei apie mamą. Norėjo kalbėti su ja! Atvykėlis negalėjo būti iš Nazareto; tuo Marija buvo įsitikinusi. Mažame miestelyje, kaip jos, ateiviai tuoj krinta į akis. O šitas ypač išsiskyrė! Svečias kreipėsi į Mariją kaip niekas iki tol: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats [„Jehova“, NW] su tavimi!“ (Luko 1:28).

Taip Biblijoje pristatoma Marija, Helio duktė, iš Galilėjos miesto Nazareto. Šiuo momentu ji tarsi stovi kryžkelėje. Marija susižadėjusi su dailide Juozapu — neturtingu, bet atsidavusiu Dievui vyru. Jos ateitis, regis, aiški: ištekėti už Juozapo, drauge darbuotis, auginti vaikus. Bet štai pasirodęs svečias atneša netikėtą žinią. Dievas, kurį Marija garbina, skiria jai ypatingą užduotį, pakeisiančią visą jos gyvenimą.

Galbūt tau pasirodys keista, tačiau Biblijoje apie Mariją rašoma mažai. Beveik nieko nesakoma apie jos praeitį, dar mažiau apie charakterį ir nė žodžio apie išvaizdą. Tačiau ir tie negausūs faktai Dievo Žodyje apie Mariją iškalbingai liudija, kokia asmenybė ji buvo.

Norėdami sužinoti tiesą apie Mariją, sutelksime dėmesį ne į tai, ko moko apie ją įvairios religijos. Taip pat nekalbėsime apie jos atvaizdus, nutapytus ar iškaltus marmure ar gipse. Neminėsime ir painių religinių doktrinų, remiantis kuriomis šiai nuolankiai moteriai suteikti tokie aukšti titulai kaip „Dievo Motina“ ir „Dangaus Karalienė“. Mes kreipsimės vien į Bibliją. Ji padės aiškiai įžvelgti, koks buvo Marijos tikėjimas ir kaip galime juo sekti.

Angelo apsilankymas

Tau tikriausiai žinoma, kad Mariją aplankęs vyras buvo ne žmogus, o angelas, vardu Gabrielius. Pavadinta „malonėmis apdovanotąja“, Marija „sumišo“ ir mąstė apie tą neįprastą sveikinimą (Luko 1:29). Kas apdovanojo ją malonėmis? Garbės iš žmonių Marija nelaukė. Angelas turėjo omenyje Jehovos Dievo malonę, o tai Marijai buvo be galo svarbu. Vis dėlto ji nemanė esanti jos verta. Jeigu siekiame Dievo palankumo, nemanydami, kad jį jau įgijome, suvoksime vieną tiesą, kurią gerai suprato Marija. Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiuosius bei kukliuosius myli ir palaiko (Jokūbo 4:6).

Marijai reikėjo tokio nuolankumo, nes angelas atnešė žinią apie jai suteiktą neapsakomą garbę. Jis paaiškino, jog Marija pagimdys kūdikį, tapsiantį svarbiausiu iš visų žmonių. Gabrielius tarė: „Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Luko 1:32, 33). Marija, be abejo, žinojo apie Dievo pažadą, duotą Dovydui daugiau kaip prieš tūkstantį metų, kad iš jo  palikuonių kils valdovas, karaliausiantis per amžius (2 Samuelio 7:12, 13). Taigi jos sūnus bus Mesijas, kurio Dievo tauta laukė jau daug šimtmečių!

Negana to, angelas pasakė Marijai, kad jai gimsiantis kūdikis „vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. Kaip galėtų žemiška moteris pagimdyti Dievo Sūnų? Ir apskritai, kaip Marija gali susilaukti vaiko? Juk ji dar tik susižadėjusi su Juozapu, o ne ištekėjusi už jo. Todėl nuoširdžiai paklausė: „Kaip tai įvyks, nes neturiu santykių su vyru?“ (Luko 1:34, Jr). Marija nesigėdijo kalbėti apie savo skaistybę. Akivaizdu, ji ją brangino. Šiandien daug jaunuolių skuba prarasti nekaltybę ir išjuokia tuos, kurie ją saugo. Pasaulis išties pasikeitė. Tačiau Jehova nesikeičia (Malachijo 3:6). Kaip ir Marijos laikais, jis vertina tuos, kurie gerbia jo moralės normas (Hebrajams 13:4).

Nors Marija ištikimai garbino Dievą, ji buvo netobula, kaip ir visi. Kaip tad galėjo pagimdyti tobulą kūdikį, Dievo Sūnų? Gabrielius pasakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1:35). Šventas reiškia tyras, nesuteptas. Kadangi tėvai netobuli ir nuodėmingi, jų vaikai irgi gimsta tokie. Tačiau šiuo atveju Jehova padarys stebuklą. Savo dangiškojo Sūnaus gyvybę jis perkels į Marijos įsčias, paskui savo šventąja dvasia, arba veikliąja jėga, „pridengs“ Mariją ir jos kūdikis gims tobulas, be nuodėmės. Ar Marija patiki angelo žodžiais? Ką atsako?

Marijos atsakymas Gabrieliui

Skeptikai, tarp jų kai kurie krikščionijos teologai, netiki tuo, kad skaisti mergina galėjo susilaukti kūdikio. Nors išsimokslinę, jie nesuvokia vienos paprastos tiesos, išsakytos angelo Gabrieliaus: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37). Marija patikėjo angelo žodžiais, nes turėjo tvirtą tikėjimą. Tačiau ji nebuvo lengvatikė. Kaip kiekvienam mąstančiam asmeniui, jai reikėjo įrodymo, kad neabejotų tuo, kas pasakyta. Gabrielius buvo pasiruošęs tokį įrodymą jai suteikti. Jis užsiminė Marijai apie jos senyvą giminaitę Elzbietą, ilgą laiką buvusią nevaisingą. Dievas padarė stebuklą ir dabar ji laukiasi!

Ką Marija nusprendžia? Ji jau žino, kas jai paskirta, ir turi įrodymą, kad Dievas įvykdys visa, ką Gabrielius sakė. Nereikia manyti, kad tokia garbė nesukėlė jai nerimo ar sunkumų. Visų pirma, Marija turbūt pagalvojo apie savo sužadėtinį Juozapą. Ar benorės jis ją vesti, kai sužinos apie jos nėštumą? Be to, galėjo bauginti didelė atsakomybė.  Juk Marija turės išnešioti patį brangiausią iš visų Dievo kūrinių — jo mylimą Sūnų! Turės rūpintis juo, kol bus bejėgis kūdikis, ir saugoti šiame piktame pasaulyje. Išties nelengva užduotis!

Biblija rodo, jog net tvirti vyrai ne iš karto ryždavosi imtis atsakingų užduočių nuo Dievo. Mozė teisinosi nemokąs sklandžiai kalbėti, kai buvo siunčiamas atstovauti Dievui (Išėjimo 4:10). Jeremijas dejavo esąs per jaunas, „tik vaikas“ atlikti tai, ką Jehova paskyrė (Jeremijo 1:6). Jona netgi bėgo vengdamas daryti, kas Dievo paliepta! (Jonos 1:3) O kaip elgėsi Marija?

Marijos žodžiai, pasakyti Gabrieliui, per visus šimtmečius liudija apie jos nuolankumą ir klusnumą: „Štai aš Viešpaties [„Jehovos“, NW] vergė, teįvyksta man, kaip tu pasakei“ (Luko 1:38, Naujasis Testamentas ir Psalmai, išnaša, vertė A. Jurėnas). Vergė buvo pati žemiausia tarnaitė; jos gyvenimas visiškai priklausė nuo šeimininko. Marija pripažino esanti savo Šeimininko, Jehovos, vergė. Ji žinojo, kad yra saugi jo rankose, kad jis ištikimas tiems, kurie ištikimi jam, ir kad palaimins ją, jeigu stengsis kuo geriau atlikti duotą pavedimą (Psalmyno 18:26 [18:25, Brb]).

Kartais Dievas prašo mūsų daryti tai, kas gali atrodyti sunku, net neįmanoma. Tačiau per savo Žodį ne kartą patikina, jog verta juo pasitikėti ir atsiduoti į jo rankas, kaip padarė Marija (Patarlių 3:5, 6). Jei ir mes taip pasitikėsime Dievu, jis atlygins ir dėl to mūsų tikėjimas dar labiau stiprės.

Apsilankymas pas Elzbietą

Gabrieliaus žodžiai apie Elzbietą Marijai buvo labai svarbūs. Kas iš visų moterų pasaulyje galėtų geriau suprasti jos situaciją? Marija skubiai išsiruošė į kalnuotą Judėjos sritį, iki kurios reikėjo keliauti maždaug tris keturias dienas. Kai ji įžengė į Elzbietos ir kunigo Zacharijo namus, Jehova suteikė jai dar vieną įrodymą, kad sustiprintų jos tikėjimą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis jos įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo. Ji prisipildė šventosios dvasios ir Mariją pavadino „mano Viešpaties motina“. Dievas Elzbietai apreiškė, kad Marijos sūnus taps jos Viešpačiu, Mesiju. Ji taip pat buvo įkvėpta pagirti Mariją už jos besąlygišką klusnumą sakydama: „Laiminga įtikėjusi“ (Luko 1:39-45). Iš tiesų, viskas, ką Jehova Marijai pažadėjo, išsipildė!

Dabar prakalbo Marija. Jos žodžiai rūpestingai užrašyti Luko 1:46-55. Tai ilgiausia Marijos kalba, randama Biblijoje, ir daug pasako apie ją pačią. Marija šlovino Jehovą už garbę tarnauti Mesijo motina ir tai rodė jos dėkingą bei pasiaukojamą dvasią. Kalba liudijo apie tvirtą Marijos tikėjimą, kai ji minėjo, kaip Jehova pažemina galiūnus bei išdidžiuosius ir padeda vargšams bei paprastiems, siekiantiems jam tarnauti. Kalboje taip pat atsiskleidė Marijos žinios: iš hebrajiškųjų raštų ji citavo daugiau kaip 20 kartų!

Akivaizdu, Marija nuodugniai apmąstydavo Dievo Žodį. Tačiau liko nuolanki ir kalbėdama rėmėsi Raštais, o ne savo išmintimi. Sūnus, kuris vystėsi jos įsčiose, vėliau parodė tokį pat požiūrį sakydamas: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jono 7:16). Todėl vertėtų pagalvoti: ar aš irgi gerbiu Dievo Žodį? o gal labiau iškeliu savas idėjas ir mokymus? Marija čia mums yra pavyzdys.

Marija pasilieka pas Elzbietą apie tris mėnesius, labai padrąsina ją ir pati įgyja drąsos (Luko 1:56). Tai rodo, kaip svarbu palaikyti draugystę. Jeigu ieškome draugų, kurie tikrai myli Dievą, Jehovą, patys augsime  dvasiškai ir suartėsime su Dievu (Patarlių 13:20). Galiausiai ateina laikas Marijai grįžti namo. Ką pasakys Juozapas, sužinojęs apie jos padėtį?

Marija ir Juozapas

Marija, matyt, nelaukė, kol išaiškės jos nėštumas, ir nusprendė pati pasikalbėti su Juozapu. Aišku, ji tikriausiai nerimavo, kaip šis padorus, dievobaimingas vyras reaguos į jos žinią. Vis dėlto susirado jį ir papasakojo viską, kas su ja atsitiko. Galima įsivaizduoti, koks susikrimtęs buvo Juozapas. Jis brangino Mariją ir norėjo ja tikėti, bet jos pasakojimas jį suglumino, nes panašių dalykų iki tol nebuvo buvę. Biblijoje nesakoma, kokios mintys sukosi jo galvoje. Tačiau parašyta, kad nusprendė su Marija išsiskirti, nes tada susižadėjusios poros buvo laikomos susituokusiomis. Tačiau nenorėdamas padaryti jai gėdą ar užtraukti bausmę, sumanė atleisti slapčia (Mato 1:18, 19). Marijai tikriausiai buvo skaudu matyti, kaip šis geraširdis žmogus kenčia bandydamas išeiti iš keblios padėties. Bet Marija nesipiktino, kad jis netiki ja.

Jehova neleido Juozapui įvykdyti to, kaip jam atrodė, tinkamiausio sumanymo. Sapne Dievo angelas pasakė jam, kad Marija tapo nėščia stebuklingu būdu. Koks palengvėjimas! Dabar Juozapas elgėsi taip, kaip nuo pat pradžių Marija, — darė tai, ką nurodė Jehova. Jis vedė Mariją ir sutiko prisiimti unikalią pareigą rūpintis Jehovos Sūnumi (Mato 1:20-24).

Susituokusiems asmenims ir tiems, kurie ketina tuoktis, naudinga mokytis iš šios jaunos, prieš 2000 metų gyvenusios poros. Matydamas, kaip jo jauna žmona stropiai rūpinasi kūdikiu, Juozapas turbūt labai džiaugėsi, kad Jehovos angelas nurodė jam, ką daryti. Juozapui tai, matyt, buvo akstinas pasitikėti Jehova priimant kitus svarbius sprendimus (Psalmyno 37:5; Patarlių 18:13). O kaip šeimos galva jis, be abejo, viską spręsdavo rūpestingai ir buvo švelnus.

Na, o ko pamoko Marijos pasiryžimas tekėti už Juozapo? Nors jam iš pradžių buvo sunku suvokti, kas atsitiko, Marija mokėjo laukti ir pasitikėjo juo kaip būsimu savo vyru. Ji suprato, kad reikia būti kantriai, ir tai gera pamoka šių laikų krikščionėms. Negana to, šie įvykiai Juozapui su Marija parodė, kaip svarbu atvirai ir nuoširdžiai bendrauti.

Ši jauna pora statė savo santuoką ant paties geriausio pamato. Jie abu iš širdies mylėjo Jehovą Dievą ir troško džiuginti jį būdami atsakingais ir mylinčiais tėvais. Ateityje laukė didesnis džiaugsmas ir didesni išbandymai — užauginti Jėzų, vėliau turėjusį tapti didžiausiu visų laikų žmogumi.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Meilė Dievui — pats geriausias santuokos pamatas