Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dievas buvo man gailestingas

Dievas buvo man gailestingas

Dievas buvo man gailestingas

Papasakojo Bolfenkas Močnikas

„Būk tvirtas.“ Taip mane apkabindama skubiai ištarė mama. Tada milicininkai mus išskyrė ir teismas prasidėjo. Kai pagaliau paskelbė nuosprendį, išgirdau: penkeri metai laisvės atėmimo. Daugelį turbūt tai priblokštų, bet aš, tiesą pasakius, jaučiau didelę vidinę ramybę. Leiskite paaiškinti.

VISA tai įvyko 1952-aisiais Slovėnijoje. * Bet iš tikrųjų mano istorija prasideda maždaug porą dešimtmečių anksčiau, 1930-aisiais. Tada Biblijos tyrinėtojai (taip tuo metu vadinosi Jehovos liudytojai) pirmą kartą šalyje surengė grupinį krikštą. Mano tėvai Berta ir Francas Močnikai tąkart taip pat krikštijosi. Aš tuomet buvau šešerių, o mano sesė Maida ketverių metukų. Mūsų namai Maribore buvo krikščioniškos veiklos centras.

Vokietijoje 1933-iaisiais įsiviešpatavęs Adolfas Hitleris ėmė persekioti Jehovos liudytojus. Daugelis jų persikėlė į Jugoslaviją padėti vietiniams skelbimo darbe. Mano tėvai labai džiaugėsi galėdami tuos Dievui ištikimus žmones priimti į svečius. Vieną tokį svečią — Martiną Pėcingerį dar ir šiandien gerai prisimenu. Nacių koncentracijos stovyklose jis vėliau praleido devynerius metus, o nuo 1977-ųjų iki mirties 1988-aisiais buvo Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys.

Viešėdamas pas mus, Martinas miegodavo mano lovoje, todėl mudu su sese kraustydavomės į tėvų miegamąjį. Jis turėjo mažytę spalvotą enciklopediją, kuri žadindavo mano vaikišką fantaziją. Su didžiausiu užsidegimu sklaidydavau jos puslapius.

Sunkių išbandymų metas

Hitlerio įtakai didėjant, mano tėvai 1936-aisiais dalyvavo įsimintiname kongrese Liucernoje, Šveicarijoje. Kadangi tėtis turėjo malonų balsą, tąkart jį išrinko įrašyti biblinius pamokslus, kuriuos siūlydavome pasiklausyti žmonėms visoje Slovėnijoje. Netrukus po šio ypatingo kongreso liudytojus Europoje ėmė smarkiai persekioti. Daug jų kentėjo ir mirė nacių koncentracijos stovyklose.

1939-ųjų rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o 1941-ųjų balandį vokiečių karinės pajėgos užėmė kai kurias Jugoslavijos sritis. Mokyklos Slovėnijoje buvo uždarytos. Nebegalėjome viešai kalbėti savo gimtąja kalba. Kadangi Jehovos liudytojai nesikiša į jokius politinius konfliktus, jie atsisakė dalyvauti kare. * Dėl to daugelis buvo suimti, o kai kurie net sušaudyti, tarp jų vienas jaunuolis Francas Drozgas, geras mano pažįstamas. Ginkluotų nacių būriai vykdė egzekucijas vos už šimto metrų nuo mūsų namo. Dar ir dabar mintyse regiu mamą, bandančią užsikimšti ausis kokiu audeklu, kad negirdėtų šūvių. Atsisveikinimo laišką vienam artimam draugui Francas užbaigė žodžiais: „Pasimatysime Dievo Karalystėje.“

Pasirinkimas, dėl kurio labai gailiuosi

Tuomet man buvo devyniolika. Nors tvirtu Franco nusistatymu žavėjausi, pats bijojau. Ar ir man reikės mirti? Neturėjau nei tvirto tikėjimo, nei artimų santykių su Jehova. Tada gavau šaukimą į kariuomenę. Baimė buvo stipresnė, todėl atsisakyti neįstengiau.

Išsiuntė mane į rusų frontą. Aplinkui vienas po kito krito draugai. Karas buvo tikras siaubas. Vis labiau graužė sąžinė. Maldavau Jehovą atleisti, prašiau stiprybės eiti teisingu keliu. Kai sykį atakuojant priešui mūsų būryje kilo sąmyšis, nusprendžiau bėgti.

Žinojau, jei būsiu pagautas — gyvas neliksiu. Septynis mėnesius slapsčiausi įvairiose vietose. Netgi išsiunčiau Maidai atviruką su žodžiais: „Palikau savo darbdavį ir perėjau dirbti pas kitą.“ Turėjau omeny Dievą, bet kol iš tikrųjų ėmiau jam tarnauti, praėjo šiek tiek laiko.

1945 metų rugpjūtį, praėjus trims mėnesiams po to, kai Vokietija pasidavė sąjungininkų pajėgoms, grįžau į Mariborą. Džiaugėmės, kad visi mes — tėtis, mama ir sesė — ištvėrėme karo žiaurumus. Tačiau tuomet jau valdė komunistai, kurie persekiojo Jehovos liudytojus. Skelbimo darbas buvo uždraustas, bet liudytojai veikė pogrindyje ir skelbti nenustojo.

1947 metų vasarį trys ištikimi liudytojai Rudolfas Kalė, Dušanas Mikičius ir Edmundas Stropnikas buvo nuteisti mirti. Bet vėliau mirties bausmę pakeitė įkalinimu po dvidešimt metų. Žiniasklaida tą plačiai nušvietė, todėl apie blogą elgesį su liudytojais sužinojo daug žmonių. Skaitydamas visa tai laikraščiuose, labai sielvartavau. Supratau, ką privalau daryti.

Dvasiškai stiprėju

Aiškiai žinojau, kad turiu stoti už Biblijos tiesą, todėl visomis jėgomis ėmiausi skelbimo darbo, tuomet pogrindžio sąlygomis. Stropiai skaitydamas Bibliją įgijau dvasinės stiprybės ir tai padėjo atsikratyti netyrų įpročių, tokių kaip rūkymas.

1951-aisiais parodžiau savo pasiaukojimą Dievui krikštu ir grįžau į kelią, kuriuo buvau pradėjęs eiti kone prieš dešimtmetį. Pagaliau suvokiau, kad Jehova tikras tėvas — ištikimas ir visada kupinas meilės. Nors jaunystėje padariau klaidų, Biblijoje radau jaudinantį patikinimą apie Dievo atlaidumą. Jehova, mylintis Tėvas, nuolat laikė mane prie savęs „meilės raiščiais“ (Ozėjo 11:4, Brb).

Tuo sunkiu metu krikščionių sueigas rengdavome slaptai įvairių liudytojų namuose, o skelbdavome daugiausia neoficialiai. Nepraėjus nė metams po krikšto, buvau suimtas. Prieš teismą trumpai mačiausi su mama. Kaip minėjau pradžioje, ji mane stipriai apkabino ir pasakė: „Būk tvirtas.“ Išgirdęs, kad esu nuteistas penkerius metus kalėti, likau ramus ir kupinas ryžto.

Mane pasodino į mažą kamerą kartu su trimis kaliniais, tad galėjau pasakoti jiems apie Biblijos tiesą, kurios kitaip jie nebūtų sužinoję. Nors neturėjau nei Biblijos, nei biblinės literatūros, savo paties nuostabai sugebėjau prisiminti daug Šventojo Rašto eilučių ir jas paaiškinti. Ankstesnės Biblijos studijos nebuvo veltui. Kameros draugams kalbėjau, kad jei turėčiau kalėjime skelbti penkerius metus, Jehova suteiktų man jėgų. Tačiau galbūt jis leis iš čia išeiti anksčiau. Jei tikrai taip nuspręs, mąsčiau, kas gali jam sutrukdyti?

Tarnyba atgavus laisvę

1953-iųjų lapkritį, valdžiai paskelbus amnestiją, visi įkalinti Jehovos liudytojai buvo paleisti. Tada sužinojau, kad mūsų veiklos draudimas atšauktas prieš du mėnesius. Tuoj pat ėmėmės pertvarkyti bendruomenes ir organizuoti skelbimo darbą. Sueigoms vietą radome vieno pastato rūsyje Mariboro centre. Iškaboje ant sienos užrašėme: „Jehovos liudytojai — Mariboro bendruomenė.“ Jautėmės tokie dėkingi, galėdami tarnauti Jehovai laisvėje.

1961 metų pradžioje tapau pionieriumi — visalaikiu skelbėju. Po šešių mėnesių mane pakvietė dirbti Jehovos liudytojų filiale Jugoslavijoje. Tuomet jis buvo Zagrebe, Kroatijoje. Filialo darbuotojai — trys žmonės — glaudėsi viename mažame kambaryje. Dirbti dieną čia ateidavo ir netoliese gyvenantys bendratikiai. Jie vertė Sargybos bokšto žurnalą į vietines kalbas.

Padėdavo ir seserys. Jos, be kita ko, susiūdavo žurnalų lapus. Pats dirbau įvairius darbus — buvau korektorius, vertėjas, išvežiodavau literatūrą, tvarkiau dokumentus.

Naujas paskyrimas

1964-aisiais buvau paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Reguliariai lankiau liudytojų bendruomenes stiprindamas jas dvasiškai. Šis darbas buvo ypač prie širdies. Daugiausia keliaudavau autobusu arba traukiniu. Norėdamas pasiekti brolius mažesniuose kaimuose, važiuodavau dviračiu arba eidavau pėsčias, kartais brisdamas iki kulkšnių purve.

Neretai ir skaniai pasijuokdavome. Sykį vienas brolis vežė mane į kitą bendruomenę arklio traukiamu vežimu. Bedardant klampiu keliu vienas ratas nulėkė ir abu atsidūrėme purvyne. Spoksojome į arklį, o šis išpūtęs akis žiūrėjo į mudu. Net ir po daugelio metų šitas nuotykis sukelia juoką. Tų brangių brolių neveidmainišką meilę aš visada prisiminsiu.

Novi Sade susipažinau su sese Marika, tarnaujančia pioniere. Jos meilė Biblijos tiesai ir uolumas tarnyboje taip sužavėjo, kad panorau ją vesti. Susituokę toliau drauge lankėme bendruomenes.

Draudimo laikotarpiu mano namiškiai irgi patyrė išbandymų. Tėvą melagingai apkaltino per karą bendradarbiavus su priešu, todėl jis neteko darbo. Ilgai bandė jį susigrąžinti, tačiau nieko nelaimėjęs jautėsi labai prislėgtas. Susvyravo net jo tikėjimas, bet gyvenimo dienų pabaigoje tėtis vėl pasitikėjo Dievu. Prieš savo mirtį 1984-aisiais jis aktyviai darbavosi su bendratikiais. Dievui atsidavusi, nuolanki mano mama mirė anksčiau, 1965-aisiais. O Maida iki šiol tarnauja Mariboro bendruomenėje.

Tarnaujame Austrijoje

1972-aisiais mums su Marika pasiūlė persikelti į Austriją skelbti ten dirbantiems migrantams iš Jugoslavijos. Atvykę į šalies sostinę Vieną nė nemanėme, kad pasiliksime čia ilgam. Per laiką Austrijoje buvo įkurta daug naujų bendruomenių bei grupių, kalbančių jugoslavų kalbomis.

Tų bendruomenių šalyje vis daugėjo, todėl buvau paskirtas jas lankyti kaip keliaujantysis prižiūrėtojas. Vėliau panašių grupių atsirado ir Vokietijoje bei Šveicarijoje. Tad lankydavome ir jas. Taip pat padėjau tose šalyse suorganizuoti ne vieną asamblėją ir kongresą.

Tokiuose dideliuose kongresuose kartais dalyvaudavo ir Vadovaujančiosios tarybos nariai. Viename iš jų susitikau Martiną Pėcingerį. Prisiminėme keturiasdešimties metų senumo įvykius, kai jis mūsų namuose būdavo dažnas svečias. Paklausiau jį: „Pameni, kaip mėgau vartyti tavo kišeninę enciklopediją?“

„Palauk truputį“, — atsakė jis ir išėjo iš kambario. Paskui pasirodė su ta knyga ir ištiesė ją man: „Imk — tai dovana nuo manęs.“ Šią knygą iki šiolei saugau savo bibliotekoje.

Veiklūs, kad ir ligoti

1983 metais man diagnozavo vėžį ir pasakė, kad vilties pasveikti maža. Tai buvo juodos dienos, ypač Marikai. Tačiau ji su meile manimi rūpinosi, o bendratikiai suteikė praktinę pagalbą, todėl dar dabar džiaugiuosi pilnaverčiu gyvenimu.

Mes su Marika tebesame užimti visalaike tarnyba Vienoje. Rytmečiais važiuoju į filialą ir darbuojuosi ten vertimo skyriuje, o Marika tuo tarpu skelbia gerąją naujieną. Trūksta žodžių apsakyti, kaip jaučiuosi matydamas, kad maža grupelė jugoslavų, imigravusių į Austriją ir čia tapusių liudytojais, išaugo į daugiau nei 1300 narių būrį. Mums su Marika teko garbė ne vieną iš jų mokyti Biblijos tiesos.

Pastaraisiais metais turėjau progą dalyvauti filialų išplėtimo dedikacijose buvusios Jugoslavijos respublikose — Kroatijoje 1999-aisiais ir Slovėnijoje 2006-aisiais. Aš, vienas iš veteranų, galėjau papasakoti, kaip šiose šalyse skelbimo darbas vyko maždaug prieš 70 metų.

Tikrai, Jehova yra mylintis Tėvas, kilniaširdiškai atleidžiantis mūsų trūkumus ir kaltes. Koks esu jam dėkingas, kad mato ne vien klaidas! (Psalmyno 130:3) Jis išties buvo geras man ir gailestingas. *

[Išnašos]

^ pstr. 4 Šešios respublikos, tarp jų Slovėnija, tuomet sudarė Jugoslaviją.

^ pstr. 9 Dėl kokių Biblija pagrįstų priežasčių Jehovos liudytojai neina į karą, rašoma straipsnyje „Skaitytojai klausia“ 22-ame šio žurnalo puslapyje.

^ pstr. 39 Bolfenkas Močnikas mirė 2008-ųjų balandžio 11-ąją, kai šis straipsnis buvo rengiamas spausdinti.

[Iliustracija 27 puslapyje]

Iš kairės: mano tėvai Berta ir Francas Močnikai, Maida ir aš Maribore, Slovėnijoje, penktajame dešimtmetyje

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su žmona Marika