Priešinkis pasaulio dvasiai

„Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią“ (1 KOR 2:12).

1, 2. a) Kodėl kadaise Didžiojoje Britanijoje buvo įsakyta laikyti anglių kasyklose kanarėles? b) Koks pavojus tyko krikščionių?

DIDŽIOSIOS BRITANIJOS valdžia angliakasių saugumui užtikrinti 1911 metais išleido vieną įstatymą. Buvo liepta kiekvienoje kasykloje laikyti porą kanarėlių. Kam? Kilus gaisrui gelbėtojai turėdavo neštis jas į šachtą. Šie maži paukšteliai iškart pajunta, kur yra nuodingos dujos, pavyzdžiui, anglies viendeginis. Jei oras užterštas, kanarėlės sunerimsta, netgi krenta nuo savo laktos. Toks signalas labai svarbus. Anglies viendeginis yra bespalvis, bekvapis nuodas, kliudantis raudoniesiems kraujo kūneliams pernešti deguonį. Neįspėtas apie pavojų gelbėtojas apalptų ir mirtų nė nesupratęs, kad apsinuodijo.

² Dvasiniu požiūriu krikščionių padėtis panaši į angliakasių. Kuo? Liepdamas mokiniams paskelbti gerąją naujieną plačiai žemėje, Jėzus žinojo siunčiąs juos į užterštą aplinką — tokią, kurioje viešpatauja Šėtonas ir vyrauja pasaulio dvasia (Mt 10:16; 1 Jn 5:19). Jėzui taip rūpėjo mokinių saugumas, kad naktį prieš mirtį jis meldė savo Tėvą: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17:15).

3, 4. Kokį įspėjimą Jėzus davė savo mokiniams ir kodėl tie žodžiai aktualūs ir mums?

³ Jėzus savo sekėjus įspėjo, koks pavojingas  yra dvasinis snaudulys. Mums, gyvenantiems šios sistemos pabaigos laiku, jo žodžiai itin reikšmingi. Jėzus mokinius ragino: „Visą laiką budėkite [...], kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21:34-36). Laimei, savo sekėjams Jėzus taip pat pažadėjo, kad dangiškasis Tėvas duos šventosios dvasios, priminsiančios, kas buvo pasakyta, ir padėsiančios likti budriems ir tvirtiems (Jn 14:26).

⁴ O kaip su mumis? Gal irgi padėtų šventoji dvasia? Ką turime daryti patys, kad jos gautume? Ir kas yra pasaulio dvasia, kaip ji veikia? Kas padėtų jai priešintis? (Perskaityk 1 Korintiečiams 2:12.)

Šventoji dvasia ar pasaulio dvasia?

5, 6. Kaip šventoji dvasia gali mums padėti ir ką patys turėtume daryti, kad jos gautume?

⁵ Ar krikščionys gaudavo šventosios dvasios tik pirmajame amžiuje? Ne, ji ir dabar veikia ir stiprina mūsų ryžtą daryti, kas teisinga, suteikia jėgų uoliai tarnauti Dievui (Rom 12:11; Fil 4:13). Ši Dievo jėga taip pat padeda ugdytis vertingas savybes — meilę, maloningumą, gerumą, tai yra „dvasios vaisių“ (Gal 5:22, 23). Bet Jehova Dievas nesiunčia savo dvasios tiems, kurie jos nenori.

⁶ Todėl dera susimąstyti: ką pats turėčiau daryti, kad gaučiau šventosios dvasios? Pirma, ką svarbu daryti, — prašyti jos Dievą. (Perskaityk Luko 11:13.) Kita, kas būtina, — studijuoti Dievo dvasios įkvėptą Žodį ir elgtis taip, kaip ši knyga moko (2 Tim 3:16). Žinia, ne kiekvienas Bibliją skaitantis gauna šventosios dvasios. Bet tikras krikščionis, gilindamasis į Dievo Žodį, gali persiimti tų jausmų, kurių kupina ši įkvėpta knyga, ir išsiugdyti atitinkamą požiūrį. Taip pat svarbu pripažinti, kad Jehova paskyrė Jėzų savo atstovu ir būtent per jį teikia savo dvasios (Kol 2:6). Todėl mes turime visur vadovautis Jėzaus pavyzdžiu bei mokymais (1 Pt 2:21). Kuo daugiau stengsimės panėšėti į Jėzų, tuo daugiau šventosios dvasios gausime.

7. Kaip žmogų veikia pasaulio dvasia?

⁷ O pasaulio dvasia skatina žmogų eiti Šėtono pėdomis. (Perskaityk Efeziečiams 2:1-3.) Ji veikia įvairiopai. Iš viso, kas vyksta aplink, akivaizdu, jog ta dvasia verčia nepaklusti Dievo normoms. Ji žadina „kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę“ (1 Jn 2:16). Ir stumia daryti kūno darbus: ištvirkauti, lenktis stabams, burtininkauti, girtuokliauti, pavyduliauti, vaidytis (Gal 5:19-21). Taip pat nuteikia atskalūniškoms kalboms, niekinančioms tai, kas šventa (2 Tim 2:14-18, NW). Kuo daugiau žmogus  leidžiasi veikiamas pasaulio dvasios, tuo labiau seka Šėtono pavyzdžiu.

8. Ką kiekvienam tenka rinktis?

⁸ Gyvename ne vakuume, o veikiami jei ne vienos, tai kitos dvasios. Tad kiekvienam tenka apsispręsti, kuo vadovautis, — šventąja dvasia ar pasaulio dvasia. Tie, kuriuos dabar valdo pasaulio dvasia, gali iš jos išsivaduoti ir leistis vedami šventosios dvasios. Deja, nutinka ir antraip. Asmuo, kurį laiką vadovaujamas šventosios dvasios, gali pakliūti į pasaulio dvasios pinkles (Fil 3:18, 19). Pažiūrėkime, kaip įmanoma jai priešintis.

Atpažink pirmuosius pavojaus ženklus

9—11. Kokie ženklai įspėja, kad mes galbūt jau leidžiamės pasaulio dvasios užvaldomi?

⁹ Kaip jau minėjome, Didžiosios Britanijos angliakasiai, kad būtų iš anksto įspėti apie šachtoje tvyrančias nuodingas dujas, pasitelkdavo kanarėles. Matydamas paukštelį krentantį nuo laktos, darbininkas žinodavo, jog reikia kuo greičiau gelbėtis. Kokie ženklai pirmiausia įspėja apie pasaulio dvasios skverbimąsi į krikščionio gyvenimą?

¹⁰ Kai tik sužinojome Dievo Žodžio tiesas ir paskui pasiaukojome Jehovai, tikriausiai mus traukte traukė skaityti Bibliją. Be abejo, melsdavomės visa širdimi ir labai dažnai. Su džiaugsmu lankydavome krikščionių sueigas ir į bendrystę su tikėjimo broliais ir seserimis žiūrėjome kaip į dvasinės atgaivos šaltinį — oazę ištroškusiam keleiviui. Tai padėjo mums išsivaduoti iš pasaulio dvasios ir laikytis nuo jos atstu.

¹¹ Ar tebeskaitau Bibliją kiekvieną dieną? (Ps 1:2) Ar mano maldos dažnos ir nuoširdžios? Ar man tebemiela lankyti visas savaitines krikščionių sueigas? (Ps 84:11 [84:10, Brb]) O gal iš šių gerų įpročių kai kurių atsisakiau? Žinia, turime įvairių pareigų, reikalaujančių nemažai laiko ir jėgų, ir sveiko dvasinio gyvenimo ritmą išsaugoti nelengva. Bet jeigu vieno kito gero įpročio nebesilaikome taip rūpestingai kaip anksčiau, ar mūsų neveikia pasaulio dvasia? Ar nedėsime visų pastangų, kad susigrąžintume tuos pagirtinus įpročius, kuriuos jau turėjome?

Saugokimės, kad ‘nebūtume apsunkinti’

12. Ko ir kodėl saugotis Jėzus įspėjo savo mokinius?

¹² Ko dar imtis, kad pasipriešintume pasaulio dvasiai? Patardamas mokiniams ‘visą laiką budėti’, Jėzus konkrečiai įspėjo dėl keleto pavojų. Jis pasakė: „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus“ (Lk 21:34, 35, Brb).

13, 14. Kokius klausimus dėl valgymo ir gėrimo reikėtų sau iškelti?

¹³ Pasigilinkime į tuos perspėjančius žodžius. Ar Jėzus smerkė už valgymą bei gėrimą? Ne! Juk jis žinojo, ką yra pasakęs Saliamonas: „Suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana“ (Mok 3:12, 13). Tačiau Jėzus matė, kad ir čia pasaulio dvasia atbukina savitvardą.

¹⁴ Kaip galime būti tikri, kad mūsų juslių pasaulio dvasia neapnuodijo tiek, jog yra pavojus tapti besočiu arba gėrovu? Atsakykime sau į keletą klausimų. Kaip reaguoju skaitydamas Biblijoje arba mūsų leidiniuose patarimus dėl persivalgymo? Gal esu įsitikinęs, kad toks įspėjimas manęs neliečia arba yra perdėtas, gal stengiuosi pateisinti  savo netinkamą potroškį? * O kaip žiūriu į patarimus dėl alkoholinių gėrimų: kad jeigu jau ir vartoti juos, tai bent su saiku ir negirtauti? Gal į tokius perspėjimus mažai kreipiu dėmesio ir turiu pagrindo manyti, jog jie taikomi ne man? Ar ginuosi ir supykstu, jeigu kas nors rodo susirūpinimą dėl to, kad vartoju alkoholį? Ar skatinu kitus nekreipti dėmesio į šiuos Biblijos perspėjimus? Išties žmogaus požiūris jau yra rodiklis, ar jo neveikia pasaulio dvasia. (Palygink Romiečiams 13:11-14.)

Nesileiskime užslopinami rūpesčių

15. Dėl kokio polinkio Jėzus perspėjo?

¹⁵ Kad mūsų nepaveiktų pasaulio dvasia, taip pat labai svarbu nesileisti užslopinamiems rūpesčių. Jėzus žinojo, kad mes, netobuli žmonės, esame linkę nerimauti dėl kasdienių reikalų. Jis su meile kalbėjo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite“ (Mt 6:25). Suprantama, jog mums turi rūpėti svarbūs dalykai: kaip visur paklusti Dievui, kaip atlikti krikščionio pareigas, kaip aprūpinti šeimą (1 Kor 7:32-34). Ką tad mums turėtų reikšti tas Jėzaus patarimas?

16. Kaip pasaulio dvasia daugelį paveikia?

¹⁶ Pasaulio dvasia skatina demonstruoti pragyvenimo išteklius ir taip daugeliui žadina nesveiką nerimą. Peršama mintis, kad pinigai garantuoja visišką gerovę ir kad žmogaus vertę lemia ne jo vidinės dorybės, o tai, kiek ir kokios kokybės daiktų jis turi. Tie, kas susivedžioja šia idėja, vergauja turtams juos kraudami ir nuolat nerimastauja stengdamiesi įsigyti naujausių, įspūdingiausių, įmantriausių gaminių (Pat 18:11). Dėl tokio iškreipto požiūrio į materialinius dalykus vargina rūpesčiai, slopinantys žmogaus dvasinę pažangą. (Perskaityk Mato 13:18, 22.)

17. Ko reikia, kad nebūtume užslopinti rūpesčių?

 ¹⁷ Tokiam nerimui nepasiduosime, jeigu klausysime Jėzaus nurodymo: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo.“ Jėzus garantuoja, kad jeigu taip darysime, visa, ko tikrai reikia, bus pridėta (Mt 6:33). Kaip parodome, kad tikime šiais žodžiais? Viena, kaip pirmiausia ieškome Dievo teisumo, — laikomės jo normų, apibrėžiančių, kas yra teisinga piniginiuose reikaluose. Pavyzdžiui, mes neklastojame duomenų apie mokestines pajamas, tvarkydami verslą nesigriebiame nė trupučio melo. Kiek tik įmanu, vykdome savo finansinius įsipareigojimus ir, kai reikia grąžinti skolas, sakome „‘taip’, jei taip“ (Mt 5:37; Ps 37:21). Žmogus dėl tokio sąžiningumo nepraturtėja, užtat yra mielas Dievui, džiaugiasi gryna sąžine ir kur kas mažiau teturi rūpesčių.

18. Kokį pavyzdį paliko Jėzus ir kodėl verta juo sekti?

¹⁸ Visų pirma ieškoti Karalystės taip pat reiškia žinoti, kas mūsų gyvenime turi būti svarbiausia. Štai Jėzaus pavyzdys. Jis neatsisakė dėvėti geros kokybės drabužio (Jn 19:23). Taip pat su artimais draugais pasiskonėdavo valgiu ir vynu (Mt 11:18, 19). Bet į tai jis žiūrėjo tik kaip į gyvenimo pagardus. Jėzaus maistas buvo vykdyti Jehovos valią (Jn 4:34-36). Jeigu sekame jo pavyzdžiu, gyvenimas teikia tikrą pasitenkinimą. Esame laimingi galėdami Šventojo Rašto žodžiais paguosti prislėgtus žmones. Jaučiame bendruomenės meilę ir paramą. Džiuginame Jehovos širdį. Nusistatę prioritetus, nevergaujame turtui ar malonumams. Priešingai, jie tarnauja mums ir taip padeda garbinti Jehovą. Kuo uoliau dirbame Dievo Karalystės darbą, tuo mažiau mus veikia pasaulio dvasia.

Ir toliau tebūna mūsų ‘mąstymas dvasiškas’

19—21. Kaip ir toliau išlaikyti ‘dvasišką mąstymą’ ir kodėl to reikia?

¹⁹ Pirmiau gimsta mintis, o paskui seka veiksmas. Tai, ką daugelis vadina neapgalvotais poelgiais, paprastai būna kūniško mąstymo padariniai. Štai todėl apaštalas Paulius primena, jog savo protą būtina saugoti. Jis rašė: „Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią — dvasiškai“ (Rom 8:5, Brb).

²⁰ Kaip saugotis, kad mūsų mąstymui ir sykiu veiksmams nedarytų įtakos pasaulio dvasia? Kontroliuokime savo mintis ir, kiek tik pajėgiame, neleiskime pasaulio idėjoms skverbtis į mūsų vidų. Pavyzdžiui, rinkdamiesi kurią nors pramogų rūšį, žiūrėkime, ar čia nėra propaguojamas amoralumas bei smurtas, nes tai iškreiptų mūsų mąstymą. Juk žinome: Dievo šventoji dvasia — tyra ir nepasiliks mumyse, jeigu protas suterštas (Ps 11:5; 2 Kor 6:15-18). Kad ji būtų su mumis, nuolat skaitykime Bibliją ir apmąstykime jos eilutes, melskimės, lankykime sueigas. Išvien su Dievo dvasia veikiame ir reguliariai dirbdami krikščionišką evangelizacijos darbą.

²¹ Turime atkakliai priešintis pasaulio dvasiai ir jos žadinamiems geiduliams. Kovoje su ja tikrai reikia negailėti pastangų, nes, pasak Pauliaus, „kūniškas mąstymas — tai mirtis, o dvasiškas — gyvenimas ir ramybė“ (Rom 8:6, Brb).

[Išnaša]

Ar atsimeni?

• Ką turime daryti, kad gautume šventosios dvasios?

• Kaip mus gali veikti pasaulio dvasia?

• Kaip priešintis pasaulio dvasiai?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Prieš eidamas į darbą ar į mokyklą, melsk šventosios dvasios

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Saugokime savo mintis tyras, sąžiningai tvarkykime verslo reikalus, nepraraskime saiko jausmo