Džiugink Dievą savo tarnyste kaip Jėzus

Dievas savo tarnybon meilingai kviečia žmones „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7:9, 10; 15:3, 4). Kas šį kvietimą priima, gali „gėrėtis Viešpaties žavumu“ (Ps 27:4; 90:17). Kaip ir psalmininkas, pakėlę balsus jie šlovina Dievą: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“ (Ps 95:6).

Kūrėjas didžiai vertino jo tarnystę

Jėzus, viengimis Dievo Sūnus, kaip niekas kitas galėjo perprasti Tėvo mintis, jo principus bei normas. Todėl geriausiai gebėjo ir kitus pamokyti, kaip dera garbinti Jehovą. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, — kalbėjo jis (Jn 1:14; 14:6).

Savo pavyzdžiu Jėzus, kaip tobulas žmogus, geriausiai parodė, ką reiškia nuolankiai paklusti Tėvui. Jis sakė: „Nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.“ Dar pridūrė: „Visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8:28, 29). Kuo Jėzus savo Tėvą šlovino?

Jėzus buvo visiškai atsidavęs dangiškajam Tėvui, o tai ir yra Dievo tarnystės esmė. Paklusdamas jam, vykdydamas jo  valią, nors pačiam tai brangiai kainavo, Jėzus parodė esąs labai artimas su Tėvu (Fil 2:7, 8). Taip pat atsidėjęs ruošė mokinius. Šis darbas jam buvo itin svarbus. Mokytoju jį vadino ir įtikėjusieji, ir skeptiškai nusiteikę asmenys (Mt 22:23, 24; Jn 3:2). Jėzus žmonėms padėjo negailėdamas savęs. Ir nors šitaip aukodamasis mažai laiko teturėjo sau, džiaugėsi, kad gali daug daryti kitų labui (Mt 14:13, 14; 20:28). Net ir labai užsiėmęs jis rasdavo kada pasimelsti Tėvui (Lk 6:12). Kaip Dievas vertino jo tarnystę!

Kovokime dėl ištikimybės Dievui

Jehova matydamas, kaip ištikimai žemėje tarnauja jo Sūnus, pasakė, kad juo gėrisi (Mt 17:5). Bet ir Šėtonas matė, kad Jėzus yra Tėvui atsidavęs. Taigi jis tapo svarbiausiu Šėtono taikiniu. Juk iki tol joks žmogus nebuvo įrodęs visiškos ištikimybės Dievui, nepriekaištingai vykdęs jo valios. Šėtonas norėjo atitraukti Jėzų nuo Dievo tarnystės ir padaryti taip, kad jis negarbintų Jehovos, vienintelio, kuris to vertas (Apr 4:11).

Stengdamasis palaužti Jėzaus ištikimybę Dievui, Šėtonas kreipiasi į jį su viliojančiu pasiūlymu. Paima jį į „labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: ‘Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane’“. Koks buvo Jėzaus atsakas? „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ (Mt 4:8-10). Jėzus labai gerai suprato, jog nusilenkti Šėtonui, kad ir vieną vienintelį kartą, yra stabmeldystė, — nesvarbu, kas už tai būtų žadama. Jis net minties tokios neprisileido, kad galėtų pagarbinti ką nors kitą, ne Jehovą.

Mums Šėtonas mainais už pagarbinimą tikriausiai nesiūlys pasaulio karalysčių ir jų šlovės. Bet jis vis tiek stengiasi tikruosius krikščionis atitraukti nuo Dievo tarnystės. Šėtonas labai džiaugtųsi, jei imtume garbinti ką kita (2 Kor 4:4).

Jėzus Kristus, įrodydamas esąs ištikimas net iki mirties, pašlovino Jehovą taip, kaip neįstengė joks kitas žmogus žemėje. Tikrieji krikščionys stengiasi sekti Jėzaus ištikimybės pavyzdžiu. Garbinti Kūrėją mums svarbiau už viską. Juk argi geri santykiai su Dievu nėra brangiausia, ką turime?

Tarnauti tikrajam Dievui — palaima

Jei mūsų krikščioniška tarnyba Dievo akyse yra ‘tyra ir nesutepta’, esame visokeriopai  laiminami (Jok 1:27). Štai gyvename laikais, kai vis daugiau žmonių yra „savimylos, godūs pinigų, pasipūtę“ ir „nekenčiantys to, kas gera“ (2 Tim 3:1-5). O Dievo namuose, tai yra bendruomenėje, mes bičiuliaujamės su dorais, aukštos moralės žmonėmis, kurie stengiasi laikytis Dievo tarnams keliamų reikalavimų (1 Tim 3:15). Argi tai ne atgaiva?

Šalindamiesi pasaulio bjaurasties, turime gryną sąžinę, o tai irgi palaima. Tad saugokime sąžinę nesuterštą: laikykimės teisingų Dievo principų, pakluskime ir ciesoriaus įstatymams, jei šie neprieštarauja Dievo mokymams (Mk 12:17; Apd 5:27-29).

Tarnaudami Dievui visa širdimi, esame ir kitaip apdovanoti. Mes atsidėję vykdome Dievo valią, o ne pataikaujame sau, todėl gyvenimas tampa prasmingas, visavertis. Nesakome „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“, — juk puoselėjame patikimą viltį amžinai gyventi žemės rojuje (1 Kor 15:32).

Apreiškimo knygoje yra išpranašauta, jog žmonės, kurie liks tyri Jehovos akyse, pergyvens „didį sielvartą“. Taip pat pasakyta, kad „Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę“ (Apr 7:13-15). Tas sėdintis soste yra ne kas kitas kaip Jehova Dievas, pats šlovingiausias Asmuo visatoje. Tik įsivaizduok, kaip džiaugsiesi, kai jis pakvies tave svečiuotis savo palapinėje, saugos ir globos, kad nieko bloga tau neatsitiktų! Jau ir dabar jaučiame jo apsaugą ir rūpinimąsi.

Šventajame Rašte dar pasakyta, kad tikrojo Dievo tarnai yra vedžiojami prie „gyvybės vandens šaltinių“. Tie gaivūs šaltiniai simbolizuoja visa, ką Jehova daro mūsų labui, idant pasiektume amžinąjį gyvenimą. Kadangi Kristus paaukojo savo gyvybę kaip išpirką už mus, Dievas tikrai „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių“ (Apr 7:17). Žmonijai bus leista pasiekti tobulybę, tad kaip džiaugsis visi, amžinai gyvensiantys žemėje! Net ir dabar laimingi Dievo tarnai džiūgauja, iš širdies dėkoja Jehovai ir išvien su dangiškuoju choru jį šlovina: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“ (Apr 15:3, 4).

[Iliustracija 27 puslapyje]

Kuo Šėtonas mėgina atitraukti mus nuo Dievo tarnystės?