Padėk nuklydusiems nuo kaimenės

„Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ (LK 15:6).

1. Kaip Jėzus pasirodė esąs meilingas ganytojas?

JEHOVOS viengimis Sūnus Jėzus Kristus vadinamas „didžiuoju avių Ganytoju“ (Hbr 13:20). Atėjęs į žemę, kaip šventieji Raštai ir pranašavo, jis, neprilygstamas Ganytojas, ieškojo „pražuvusių Izraelio [...] avių“ (Mt 2:1-6; 15:24). Piemuo, saugodamas ir gindamas avis, kartais net gyvybę už jas guldo. Jėzus irgi atidavė savo gyvybę kaip išpirką už tuos, kurie yra romūs tarsi avys ir pripažįsta jo aukos vertę (Jn 10:11, 15; 1 Jn 2:1, 2).

2. Kodėl kai kurie krikščionys nebėra aktyvūs bendruomenės nariai?

² Deja, būna ir taip: anksčiau žmogus, regis, vertino Jėzaus auką ir pasiaukojo Dievui, tačiau šiandieną nebėra aktyvus krikščionių bendruomenės narys. Galbūt koks nusivylimas, liga ar kitoks sunkumas atėmė jėgas ir jis prarado uolumą, pasitraukė šalin. Bet niekur kitur, tik Dievo kaimenėje jis gali rasti ramybę ir laimę, apie kurią 23-ioje psalmėje giedojo Dovydas. Štai psalmininko žodžiai: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta“ (Ps 23:1). Dievo kaimenės avys dvasiniu požiūriu nieko nestokoja. O nuklydusieji, savo nelaimei, daug praranda. Kas ir kaip jiems padėtų? Kaip konkrečiai būtų galima jiems pagelbėti grįžti į kaimenę?

Kas galėtų padėti?

3. Ko, remiantis Jėzaus pateiktu pavyzdžiu, reikia norint išgelbėti paklydusią Dievo ganyklos avį?

³ Gelbėti paklydusią Dievo ganyklos avį reikia tikro pasiaukojimo (Ps 100:3). Jėzus tai pailiustravo tokiu pavyzdžiu: „Jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų — iš tiesų sakau jums, — jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių“ (Mt 18:12-14). Kas tad galėtų padėti romiam žmogui, nuklydusiam nuo Dievo kaimenės?

4, 5. Kaip vyresnieji turi žiūrėti į Dievo kaimenę?

 ⁴ Krikščionių vyresnieji, norėdami padėti nuklydusiai aviai, privalo atminti, jog Dievo kaimenė yra Jehovai pasiaukojusių žmonių bendruomenė — brangus Dievo ganyklos pulkas (Ps 79:13). Šioms mieloms avims reikia geros priežiūros, todėl atsidavę ganytojai privalo rūpintis kiekviena. Labai daug duoda draugiški ganytojų apsilankymai. Žmogus, sulaukęs iš vyresniojo meilingo padrąsinimo, galbūt įgaus dvasinės stiprybės ir ryžto sugrįžti į kaimenę (1 Kor 8:1).

⁵ Dievo kaimenės ganytojų priedermė yra ieškoti nuklydusių avių ir stengtis joms padėti. Apaštalas Paulius Efeze tarnaujantiems krikščionių vyresniesiems apie jų pareigą ganyti tikinčiuosius kalbėjo šitaip: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kurioje Šventoji Dvasia jus paskyrė prievaizdais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apd 20:28, Jr). Apaštalas Petras šventąja dvasia pateptus bendruomenės vyresniuosius irgi panašiai ragino: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5:1-3).

6. Kodėl Dievo avims šiais laikais ypač reikia ganytojų globos?

⁶ Krikščionių ganytojai tegul seka „gerojo ganytojo“, Jėzaus, pavyzdžiu (Jn 10:11). Dievo avys jam labai rūpėjo. Simonui Petrui jis prisakė: „Ganyk mano aveles.“ Taigi pabrėžė, kaip svarbu jas globoti. (Perskaityk Jono 21:15-17.) Tokios priežiūros avims ypač reikia šiais laikais. Šėtonas vis labiau stengiasi palaužti atsidavusių Dievo tarnų ištikimybę. Jis mėgina pasinaudoti mūsų kūniškomis silpnybėmis ir per šio pasaulio viliones įtraukti Jehovos avis į nuodėmę (1 Jn 2:15-17; 5:19). Nebeaktyvūs krikščionys itin lengvai pažeidžiami. Kad gebėtų, anot Biblijos žodžių, ‘gyventi dvasia’, jiems reikia pagalbos (Gal 5:16-21, 25). Norint tokioms avims padėti, būtina melsti Dievą pagalbos ir juo pasitikėti, prašyti šventosios dvasios vadovavimo, taip pat sumaniai remtis Dievo Žodžiu (Pat 3:5, 6; Lk 11:13; Hbr 4:12).

7. Kiek svarbu yra vyresniesiems ganyti patikėtą kaimenę?

⁷ Senovės Izraelyje piemuo kaimenę ganydavo ilga lazda riestu galu. Avys į aptvarą įeidavo arba laukan išeidavo „pro piemens lazdą“, ir šitaip ganytojas jas suskaičiuodavo (Kun 27:32; Mch 2:12; 7:14). Krikščionių ganytojas irgi turi gerai pažinti jam pavestą Dievo kaimenę, matyti, kaip laikosi kiekviena avis. (Palygink Patarlių 27:23.) Todėl ganymas yra vienas svarbiausių reikalų, kuriuos vyresniųjų taryba apsvarsto. Tariasi ir kaip padėti nuklydusioms avims. Pats Jehova pasakė ieškosiąs savo avių ir tinkamai jomis pasirūpinsiąs (Ez 34:11). Tad jeigu vyresnieji stengiasi padėti nuklydusiai aviai sugrįžti į kaimenę, Dievą jų tarnystė džiugina.

8. Kaip vyresnieji gali pasirūpinti avimi?

⁸ Jei kuris bendratikis serga, Dievo kaimenės ganytojas savo apsilankymu jį nudžiugina, padrąsina. Taip būna ir su dvasiškai pasiligojusia avimi. Neaktyvus krikščionis matydamas, kaip ganytojai juo rūpinasi, gali atsigauti. Vyresnieji pastiprins jį Šventojo Rašto žodžiais, gal drauge apžvelgs pasirinktą straipsnį, aptars įsidėmėtinus pamokymus, išdėstytus kurioje nors sueigoje, pasimels. Jie gali dar paminėti, kad bendratikiams būtų miela vėl matyti šį krikščionį sueigose (2 Kor 1:3-7; Jok 5:13-15). Žmogui daug reiškia, kad jį aplanko, paskambina, parašo laišką. O ir pats atjautus krikščionių ganytojas džiaugiasi padėdamas nuo kaimenės atitolusiai aviai.

 Visų mūsų rūpestis

9, 10. Kodėl, tavo manymu, paklydusi avis turėtų rūpėti ne vien vyresniesiems?

⁹ Gyvename sunkiais laikais ir daugelis esame labai užsiėmę, todėl kartais ir nepastebime, kad kuris nors krikščionis tolsta nuo bendruomenės (Hbr 2:1). Bet Jehova savas avis didžiai brangina. Kiekviena jam svarbi, kaip kūne kiekvienas narys. Taigi visi turime žiūrėti savo brolių gerovės, nuoširdžiai vienas kitu rūpintis (1 Kor 12:25). Ar taip ir darai?

¹⁰ Ieškoti paklydusios avies ir jai padėti pirmiausia yra vyresniųjų pareiga, bet dvasiškai pasilpęs bendratikis turėtų rūpėti ne vien krikščionių prižiūrėtojams. Tegul su ganytojais bendradarbiauja ir kiti. Tikėjimo brolį ar seserį, kad grįžtų į kaimenę, visi gali, net privalo padrąsinti, dvasiškai pastiprinti. Kaip?

11, 12. Kokią pagalbą teikti neaktyviam bendratikiui tavęs galbūt paprašys?

¹¹ Kai kada vyresnieji prityrusių Karalystės skelbėjų paprašo neaktyviems asmenims, norintiems pagalbos, vesti Biblijos studijas. Tokių studijų tikslas yra atgaivinti jų „pirmąją meilę“ (Apr 2:1, 4). Kad šių krikščionių tikėjimas sutvirtėtų, galbūt verta drauge apžvelgti tam tikrus straipsnius, kurių aptarimą jie praleido nelankydami bendruomenės sueigų.

¹² Jeigu vyresnieji tavęs paprašys studijuoti su bendratikiu, kuriam reikia dvasinės paramos, melsk Jehovą, kad jis nukreiptų tavo pastangas reikiama linkme ir laimintų. Juk pasakyta: „Pavesk savo darbą Viešpačiui, ir tavo užmojai bus sėkmingi“ (Pat 16:3). Iš anksto apmąstyk, į kokias Biblijos eilutes per studijas vertėtų pasigilinti ir kokius žmogaus tikėjimą stiprinančius dalykus aptarti. Prisimink sektiną apaštalo Pauliaus pavyzdį. (Perskaityk Romiečiams 1:11, 12.) Jis troško pamatyti Romoje gyvenančius krikščionis, kad perduotų dvasinių dovanų jiems sustiprinti. Taip pat tikėjosi abipusio pasidrąsinimo. Ar ir mes, padėdami nuo Dievo kaimenės nuklydusiai aviai, neturėtume būti panašiai nusiteikę?

13. Apie ką galėtum pasišnekėti su neaktyviu bendratikiu?

¹³ Kai susieinate studijuoti, galėtum bendratikio paklausti: „Kaip sužinojai tiesą?“ Paskatink neaktyvų krikščionį grįžti mintimis prie malonių praeities įvykių ir pasipasakoti, ką džiugaus kadaise yra patyręs sueigose, evangelizacijos darbe, kongresuose. Jeigu anksčiau abu sykiu darbavotės Jehovos šlovei, primink anas smagias akimirkas. Pasakyk, koks laimingas pats esi, puoselėdamas artumą su Dievu (Jok 4:8). Ir kokį dėkingumą širdyje jauti Jehovai už visokeriopą rūpinimąsi  mūsų, savo garbintojų, gerove, — ypač už tai, kad guodžia kiekviename sielvarte ir teikia viltį (Rom 15:4; 2 Kor 1:3, 4).

14, 15. Ką gera iš praeities vertėtų priminti neaktyviam krikščioniui?

¹⁴ Neaktyviam krikščioniui tikriausiai vertėtų priminti, kuo palaiminga jam buvo žengti išvien su bendruomene. Tada jis, pavyzdžiui, geriau perprato Dievo Žodį, aiškiau suvokė Aukščiausiojo tikslus (Pat 4:18). ‘Gyvendamas dvasia’, be abejo, lengviau atsispirdavo pagundoms nusidėti (Gal 5:22-26). O tyra sąžinė leido nevaržomai kreiptis į Jehovą malda, ir ‘Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergėjo jo širdį ir mintis’ (Fil 4:6, 7). Atkreipk jo dėmesį į visa tai. Nuoširdžiai rūpinkis bendratikio gerove, svarbiausia — su meile skatink jį grįžti į kaimenę. (Perskaityk Filipiečiams 2:4.)

¹⁵ Jeigu esi vyresnysis ir, tarkim, apsilankai kaip ganytojas pas sutuoktinių porą, atitolusią nuo bendruomenės, galėtum pasiūlyti jiedviem grįžti mintimis į tas dienas, kai išgirdo skelbiamą žinią. Ar Dievo Žodžio tiesa neatrodė nuostabi, logiška? Kokių svarių atsakymų į savo klausimus jie sulaukė, kokie vartai atsivėrė į dvasinę laisvę! (Jn 8:32) Širdis liepsnojo dėkingumu, kai sužinojo apie Jehovą, apie jo meilę, jo didžius sumanymus. (Palygink Luko 24:32.) Primink jiems, koks glaudus ryšys sieja pasiaukojusį krikščionį su Jehova, kokia laimė maldoje artintis prie Dievo. Nuoširdžiai paragink neaktyvius bendratikius vėl įsiklausyti į Jehovos, laimingojo Dievo, „garbės Evangeliją“ (1 Tim 1:11).

Nepaliauk rodyti jiems meilės

16. Papasakok atsitikimą, rodantį, kad neaktyviam bendratikiui tikrai galima padėti.

¹⁶ Ar čia išdėstyti patarimai veiksmingi? Taip. Štai vienas jaunuolis tapo Karalystės skelbėju dvylikos metų, o penkiolikos dvasinę veiklą nutraukė. Po kurio laiko vėl ėmė darbuotis sykiu su bendruomene ir jau daugiau kaip trisdešimt metų triūsia visalaikėje tarnyboje. Dvasiškai atsigauti jam ypač padėjo vienas krikščionių vyresnysis. Koks dėkingas už tai šis brolis!

17, 18. Kokių savybių reikės, norint padėti nuo Dievo kaimenės nuklydusiai aviai?

¹⁷ Neaktyviems saviškiams sugrįžti į bendruomenę krikščionys padeda iš meilės. Jėzus mokiniams kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13:34, 35). Taigi meilė yra tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas. Argi neturėtume meilingai pasirūpinti krikštytais bendratikiais, kurie šiuo metu neaktyvūs? Aišku, kad turėtume. Čia mums reikės rodyti ir kitas krikščioniškas savybes.

¹⁸ Kokių tad savybių reikės, jei iš tiesų norime padėti nuo Dievo kaimenės nuklydusiai aviai? Ne tik meilės, bet ir pagailos, maloningumo, švelnumo, kantrybės. Tam tikrais atvejais prireiks ir atlaidumo. Paulius rašė: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą  turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3:12-14).

19. Kodėl stengtis padėti romiems it avys žmonėms sugrįžti į krikščionių bendruomenę tikrai verta?

¹⁹ Kitame studijų straipsnyje aptarsime, kodėl kai kas nuo Dievo kaimenės atitolsta. Paminėsime ir kaip grįžtantieji gali tikėtis būti sutikti. Studijuodamas tą straipsnį ir apmąstydamas šitą, matysi, kad stengtis padėti romiems it avys žmonėms sugrįžti į krikščionių bendruomenę tikrai verta. Dabartinėje sistemoje dažnas ištisą amžių kraunasi turtus, bet už visus pasaulio pinigus daug vertesnė žmogaus — net ir vienintelio — gyvybė. Būtent tai Jėzus pailiustravo pasakojimu apie nuklydusią avį (Mt 18:12-14). Turėk galvoje šią akivaizdžią tiesą ir, kiek jėgos leidžia, neatidėliodamas padėk nuklydusiai aviai, Jehovos labai branginamai, grįžti į kaimenę.

Kaip atsakysi?

• Kokia yra krikščionių ganytojų pareiga tiems, kurie nuklydo nuo kaimenės?

• Kaip galėtum padėti krikščioniui, kuris nebėra aktyvus bendruomenės narys?

• Kokių krikščioniškų savybių reikia norint padėti nuklydusiems nuo kaimenės?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Krikščionių ganytojai su meile stengiasi padėti nuo Dievo kaimenės nuklydusioms avims